Teiginys, kad tokia apimtis „nekainavo“, grindžiamas sąmoningu sąvokų supainiojimu. Neapmokėta sąskaita nėra tas pats, kas nuliniai kaštai. Kaina atsiranda tada, kai panaudojamas ribotas resursas. Nacionalinis eteris yra ribotas resursas. Jis turi vertę, kuri LRT atveju yra aiškiai apibrėžta pačios institucijos taikomoje kainodaroje.

Pagal LRT patvirtintus įkainius, viena sekundė socialinės, šviečiamosios ar kultūrinės informacijos transliacijos kainuoja nuo 4 iki 16 eurų, priklausomai nuo laiko juostos. Šios kainos pateikiamos be PVM. Be to, kainodaroje numatyti papildomi koeficientai, taikomi tam tikroms pozicijoms informaciniuose blokuose, vakariniam laikui ir transliacijoms prieš ar po pagrindinių informacinių laidų.

Net ir taikant patį konservatyviausią scenarijų, kai visos 17 193 sekundės būtų vertinamos pagal mažiausią 4 eurų tarifą, bendra eterio vertė sudarytų 68 772 eurus be PVM. Jeigu taikomas vidutinis 8 eurų tarifas, suma siekia 137 544 eurus. Jei vertinama pagal aukščiausią 16 eurų tarifą, suma išauga iki 275 088 eurų. Tai baziniai skaičiai, dar neįtraukiant jokių papildomų indeksų.

Taikant kainodaroje numatytus koeficientus, eterio vertė proporcingai didėja. Kai kuriais atvejais ji gali priartėti arba net viršyti ketvirčio milijono eurų ribą, neskaičiuojant PVM. Šie skaičiai nėra interpretacija. Tai aritmetika, paremta pačios LRT taikomais principais.

Argumentas, kad klipai buvo transliuojami vietoj vinječių ir anonsų, taip pat nėra pagrįstas. Vinjetės ir anonsai nėra „tuščias oras“. Tai savireklamos priemonės, skirtos programų matomumui, auditorijos išlaikymui ir kanalo identiteto stiprinimui. Pakeitus jas protesto kampanijos klipais, buvo priimtas sąmoningas sprendimas šį resursą nukreipti konkrečiai iniciatyvai. Tai yra kaštas, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo apmokėtas piniginiu pavedimu.

Dar daugiau, LRT dokumentuose aiškiai apibrėžti nemokamo viešinimo limitai. Partneriams, strateginiams partneriams ir specialaus statuso kampanijoms nustatytos konkrečios sekundžių ribos, kurios matuojamos šimtais ar keliais tūkstančiais sekundžių. 17 193 sekundės šiuos limitus viršija kelis kartus. Tai reiškia, kad kampanijai buvo suteikta išskirtinė apimtis, kurios negauna jokie kiti subjektai.

Jeigu kampanijai buvo suteiktas specialus ar išskirtinis statusas, visuomenė turi teisę žinoti, kokiu administraciniu sprendimu tai padaryta, kas jį priėmė ir kokiu pagrindu buvo nuspręsta ignoruoti įprastus viešinimo apribojimus. Šių atsakymų viešoje komunikacijoje nėra.

Svarbu ir tai, kad pati LRT pripažįsta administracijos vaidmenį. Iniciatyvinė grupė kreipėsi į administraciją, administracija svarstė, priėmė sprendimą ir nustatė sąlygas. Tai reiškia, kad sprendimas buvo institucinis. Jis negali būti pateikiamas kaip spontaniška darbuotojų saviraiška, neturinti jokio ryšio su institucine atsakomybe.

Kampanija vyko tuo metu, kai buvo svarstomi sprendimai, tiesiogiai susiję su LRT vadovybės statusu ir galimais pokyčiais. Tai sukuria akivaizdžią interesų konflikto riziką. Kai institucija suteikia didelės vertės eterį iniciatyvai, kuri tiesiogiai susijusi su jos pačios valdžios išsaugojimu, skaidrumo standartai turi būti maksimalūs. Šiuo atveju jie nebuvo taikomi.

Todėl klausimas nėra apie tai, ar žurnalistai turi teisę ginti žodžio laisvę. Jie ją turi. Klausimas yra kitas. Kiek kainavo šis gynimas, kai jis buvo vykdomas nacionalinio eterio sąskaita, ir kodėl visuomenei buvo pasakyta, kad tai kainavo nulį.

Pagal pačios LRT taikomus įkainius, kainodaros koeficientus ir nemokamo viešinimo ribas, galima pagrįstai teigti, kad kampanijai „Šalin rankas“ panaudoto eterio vertė galėjo siekti dešimtis ar net daugiau nei ketvirtį milijono eurų. Tai viešasis resursas. Jo neįvardijimas ir pateikimas kaip „nieko nekainavusio“ nėra skaidrumas.

Tai yra bandymas juodą pavadinti balta. Tačiau nuo to jis baltu netampa.

Toks ciniškas aiškinimas tik dar labiau išryškina vadovės požiūrį į viešąjį resursą kaip į priemonę, kurią galima naudoti savo tikslams be realios atskaitomybės. Viešasis eteris šiuo atveju traktuojamas ne kaip visuomenei patikėta vertybė, o kaip patogi institucinio saugumo priemonė, kurios panaudojimas esą nereikalauja nei finansinio įvertinimo, nei atsakomybės pripažinimo. Tokį požiūrį yra konstatavusi ir Valstybės kontrolė, ne kartą atkreipusi dėmesį į viešųjų resursų naudojimo skaidrumo stoką bei atsakomybės išskaidymą. Iš čia kyla visiškai natūralus klausimas, ar visuomenė ir toliau sutiks su praktika, kai viešasis turtas naudojamas instituciniams interesams, o sprendimų priėmėjai sistemingai išvengia atsakomybės už savo veiksmus.