Antras faktas. Tie patys žmonės, kurie dirba konservatorių rinkiminėje komunikacijoje, vėliau viešojoje erdvėje pristatomi kaip nepriklausomi kultūros atstovai, pilietinės visuomenės balsai, protestų moraliniai autoritetai. Ar tai nėra sąmoningas vaidmenų dubliavimas.

Trečias faktas. Protestų naratyvai, kurie pateikiami kaip spontaniški ir „iš apačios“, struktūriškai labai primena politinės kampanijos komunikaciją. Aiškūs priešai. Supaprastintos tezės. Emociniai šūkiai. Viešos diskusijos moderuojamos taip, kad alternatyvūs balsai būtų marginalizuoti.

Ketvirtas faktas. Konservatoriams tai patogu. Oficialiai jie lieka nuošalyje. Neva tai kultūros bendruomenės iniciatyva. Neva tai pilietinis spaudimas. Tačiau komunikacijos architektai tie patys, kurie vakar rašė rinkimų klipų scenarijus.

Penktas faktas. Apdovanojimai ir viešas pripažinimas ateina ne už neutralumą, o už lojalumą linijai. Kai politinės kampanijos vykdytojai apdovanojami kaip „drąsūs pilietiniai balsai“, riba tarp kultūros ir partinės propagandos faktiškai išnyksta.

Ir tada lieka esminis klausimas.

Ar konservatoriai iš tiesų gina kultūrą, ar tiesiog labai profesionaliai naudojasi kultūros žmonėmis kaip politiniais instrumentais. Ar Kaupiniai čia atsitiktiniai kūrėjai, ar sąmoningai pasirinkti komunikacijos įrankiai.

Faktai rodo viena. Tai ne chaosas. Tai suplanuota schema.

P.s. PASIDALINKIME INFORMACIJA KUO PLAČIAU, KAD VISUOMENĖ PAMATYTŲ KAS YRA TIKRIEJI UŽSAKOVAI KELIANT CHAOSĄ IR NORINT UŽVALDYTI LRT!

Visuomenė turi žinoti Šūrikų ryšius, nes dar daug kas nesupranta, kad konservatorių, S. Skvernelio ir liberalų aplinkos žmonių tikslas padėti atsirasti naujai politiniai partijai.