Ypač daug laiko buvo skirta gynybai ir saugumui. Tačiau kyla natūralus klausimas: ar tikrai turime kuo didžiuotis? Kai per Lietuvos teritoriją skrenda įvairūs objektai, kai nuolat kalbama apie nelegalios migracijos problemas, kontrabandą ir sienų apsaugos iššūkius, sunku kalbėti apie saugumą kaip apie sėkmės istoriją.

Prezidentas daug dėmesio skyrė švietimui, reformoms ir valstybės ateičiai. Tačiau jis eina pareigas jau antrą kadenciją. Per septynerius metus buvo pakankamai laiko ne tik kalbėti apie pokyčius, bet ir inicijuoti konkrečius sprendimus. Prezidentas turi įstatymų iniciatyvos teisę, gali teikti pasiūlymus ir formuoti darbotvarkę.

Todėl natūralu klausti ne tik, kokios problemos egzistuoja šiandien, bet ir kas buvo padaryta joms spręsti per pastaruosius septynerius metus.

Metiniame pranešime taip pat pasigedau daugiau dėmesio socialinei apsaugai ir sveikatos sistemai. Būtent šios sritys tiesiogiai veikia žmonių kasdienybę.

Jeigu kalbame apie Gerovės Lietuvos viziją, tuomet būtina kalbėti ir apie rezultatus. Skurdo rizika Lietuvoje išlieka viena didžiausių Europos Sąjungoje, eilės gydymo įstaigose nemažėja, o gyventojai vis dažniau susiduria su paslaugų prieinamumo problemomis.

Tačiau labiausiai pasigedau vieno dalyko – tiesioginio dialogo.

Šiandien prezidentas ateina į Seimą, pasako metinį pranešimą ir išeina. Nei Seimo nariai, nei visuomenė neturi galimybės užduoti klausimų.

O galbūt būtent to ir trūksta?

Įsivaizduokime kitokį formatą. Po metinio pranešimo žmonės galėtų užduoti klausimus.

Vienas paklaustų apie santykius su Baltarusija.

Kitas paklaustų apie ekonomines sankcijų pasekmes.

Trečias paklaustų apie regionų problemas, sveikatos apsaugą ar emigraciją.

Toks pokalbis būtų ne mažiau vertingas nei pats pranešimas.

Juk demokratija nėra vien kalbėjimas. Demokratija yra ir atsakomybė atsakyti į klausimus.

Dar viena detalė, kuri krenta į akis kiekvienais metais. Metiniuose pranešimuose dažnai kalbama apie kitų klaidas. Kritikuojama valdžia, opozicija, geopolitiniai priešininkai ar valstybės institucijos.

Tačiau labai retai girdime savikritiką.

Kartais visuomenei daug stipresnį įspūdį paliktų ne dar viena kritika kitiems, o paprastas prisipažinimas:

„Šioje vietoje suklydome.“

„Šito sprendimo rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėjomės.“

„Šioje srityje padarėme per mažai.“

Tokie žodžiai dažnai sukuria daugiau pasitikėjimo nei ilgiausios politinės kalbos parašytos pasitelkus dirbtinį intelektą.

Todėl po šių metų metinio pranešimo lieka ne tiek atsakymai, kiek klausimai.

Ar metinis pranešimas turi būti vienpusė kalba, ar dialogas su visuomene?

Ar po septynerių metų pareigose užtenka įvardyti problemas, ar reikia atsiskaityti už rezultatus?

Ir svarbiausia – ar valstybės vadovas turėtų tik kalbėti žmonėms, ar ir atsakyti į jų klausimus?