Tačiau šį kartą klausimas yra ne apie pačias derybas, o apie jų turinį.

Viešojoje erdvėje ilgą laiką skambėjo griežta retorika. Kritika, kaltinimai, aiškios ribos, su kuo galima dirbti, o su kuo ne. Todėl dabar natūraliai kyla klausimas – kas pasikeitė?

Jeigu Domas Griškevičius ir kiti viešai formavo kritišką liniją, tai šiandien jų sprendimai bus vertinami ne pagal žodžius, o pagal veiksmus.

Politikoje kompromisai yra neišvengiami. Tačiau skirtumas tarp kompromiso ir principų atsisakymo yra labai aiškus rinkėjams.

Jeigu vakar buvo sakoma viena, o šiandien daroma priešingai, atsiranda pasitikėjimo problema. Ir ji yra daug rimtesnė nei bet kuri konkreti koalicija.

Kita svarbi detalė – sprendimų prioritetai.

Valdančioji dauguma jau dabar turi vidinių nesutarimų dėl esminių klausimų: Kapčiamiesčio poligono, partnerystės, migracijos, sankcijų politikos. Tai nėra smulkūs skirtumai, tai strateginiai klausimai, kurie formuoja valstybės kryptį.

Todėl bet koks koalicijos perbraižymas neišvengiamai susidurs su ta pačia realybe.

Keisti partnerius yra paprasta. Suderinti pozicijas – daug sudėtingiau.

Ir būtent čia atsiranda esminis momentas.

Ar nauja koalicija būtų kuriama sprendimams priimti, ar tik valdžiai perskirstyti?