Antra, galiojantys teisės aktai nedraudžia steigti vaistinių. Jas gali steigti tiek privatūs, tiek viešieji juridiniai asmenys, jei atitinka įstatymų reikalavimus.

Trečia, ligoninės vaistus ir medicinos priemones jau dabar įsigyja per viešuosius pirkimus, siekdamos gauti mažiausią kainą.

Ketvirta, pagrindinė problema nėra vaistinių nuosavybės forma. Didžiausias iššūkis - inovatyviųjų vaistų prieinamumas. Šioje srityje 2025-2026 m. pavyko pasiekti reikšmingą pažangą, tačiau jos vis dar nepakanka.

Todėl kyla paprastas klausimas: kuo valstybinių vaistinių steigimas sumažintų kompensuojamųjų vaistų kainas, jeigu jų kainos ir dabar yra reguliuojamos įstatymu?

Kodėl žurnalistai neužduoda šio klausimo? Vietoj bendrų politinių pareiškimų visuomenė nusipelno aiškaus ekonominio ir teisinio paaiškinimo, kaip toks modelis veiktų praktikoje.
Jeigu siūlomi sprendimai neparemti aiškia analize, kyla abejonių, ar jie iš tiesų sprendžia pagrindines sveikatos sistemos problemas.

Kodėl neatsiranda žurnalistų, kurie tokiems politikams užduotų paprastą klausimą: jeigu šis verslas toks pelningas, kodėl patys jo nesukūrei? Kodėl neturi vaistinių ar kito paslaugų tinklo, dirba Seime už maždaug 3 900 eurų atlyginimą?
Manau, kad išgirdusi atsakymą visuomenė geriau suprastų, kas iš tikrųjų daro įtaką valstybės sprendimams.

Jeigu tokie asmenys vadovaus sveikatos sistemai, tuomet A. Dulkys atrodys kaip labai geras ministras.

Smalsu, ar Prezidentas G. Nausėda vertino jo kompetenciją ir teisines žinias, ar tiesiog paskyrė jį į pareigas.