Tačiau kyla klausimas, kodėl šiame minėjime aktyviai dalyvauja asmenys, kurie neprisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo, iki lūžio buvo Komunistų partijos nariai, nedalyvavo Sąjūdžio veikloje, o vėliau sklandžiai persirikiavo į naujas politines pozicijas. Kur šioje vietoje yra moralinė riba.

Iki šiol nėra priimtas KGB bendradarbių viešinimo įstatymas. Toks sprendimas būtų realus valstybės apsivalymo veiksmas, leidžiantis visuomenei matyti, kas prisidėjo prie valstybės atkūrimo, o kas dalyvavo jos naikinime, kultūros, tradicijų ir žmonių persekiojime.

Istorinė Sausio 13-osios simbolika buvo aiški. Žmonės rankose laikė valstybinę vėliavą, Vytį ir Gediminaičių stulpus. Jokios papildomos simbolikos tuo metu nebuvo. Tai buvo valstybės, o ne komunikacijos ženklai.

Neužmirštuolė su Sausio 13-osios įvykiais istoriškai nesusijusi. Posovietinėje erdvėje ši gėlė ilgą laiką naudota gegužės 9-osios minėjimuose, siejamuose su sovietinės pergalės naratyvu po Antrojo pasaulinio karo. Ji buvo naudojama viešojoje simbolikoje, pašto leidiniuose ir atminties kampanijose.

Svarbi detalė ta, kad neužmirštuolė Lietuvoje yra registruotas prekių ženklas. Jo savininkai siejami su Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, tarp jų ir Monika Navickienė. Ženklas įregistruotas du tūkstančiai ketvirtaisiais metais. Tai reiškia, kad Sausio 13-osios minėjimuose naudojamas privatus simbolis.

Praktinis rezultatas matomas šiandien. Vieni simboliai tampa laikomi teisingais, kiti nustumiami į šalį. Valstybinė atmintis pamažu keičiama ženklu, turinčiu savininką iš politinės partijos.

Sausio 13-oji nėra neužmirštuolės diena. Neužmiršti reikia per trispalvę, Vytį ir Gediminaičių stulpus. Tai simboliai, kurie jungė Lietuvą šimtus metų ir niekada nepriklausė jokiai partijai.