Prieš smerkiant, prieš klijuojant etiketes, prieš garsiai kalbant apie tariamą nelojalumą, verta bent akimirkai sustoti. Pabandyti įsivaizduoti save to žmogaus vietoje. Ne komentatoriaus socialiniuose tinkluose, ne eksperto studijoje, o žmogaus, kuriam pasakoma, kad jo namai, miškas, žemė, visas iki šiol kurtas gyvenimas tampa valstybės interesu.
Tai nėra abstrakti sąvoka ir ne brūkšnys žemėlapyje. Tai kiemas, kuriame užaugo vaikai. Tai miškas, kuriame rinktos uogos. Tai namas, statytas ne dėl pelno, o dėl gyvenimo. Ir būtent šiam žmogui tenka sprendimas, kurio pasekmių niekas kitas realiai neprisiima.
Todėl prieš smerkiant kiekvienas turėtų sau tyliai, bet sąžiningai atsakyti į vieną klausimą. Ar aš pats sutikčiau paaukoti savo asmeninį turtą valstybės saugumo vardan. Ne teoriškai, ne deklaracijose, o realiai. Su visomis pasekmėmis, netikrumu, baime ir nežinomybe.
Ir tik išgirdęs viduje tvirtą „taip“ žmogus turi moralinę teisę pradėti diskusiją su tais, kuriems šį sprendimą iš tikrųjų teks priimti. Ne iš aukšto. Ne su kaltinimais. O su pagarba, supratimu ir nuoširdžiu noru susitarti.
O mūsų, kaip valstybės, uždavinys šioje vietoje yra esminis. Jei žmonės priima tokius sudėtingus sprendimus valstybės labui, valstybė privalo pasirūpinti, kad jie neliktų vieni su pasekmėmis. Atsakomybė negali būti perkelta tik bendruomenei.
Iš šios situacijos Kapčiamiesčio žmonės neturi išeiti kaip pralaimėtojai ar nuskriaustieji. Jie turi išeiti orūs. Su realiomis galimybėmis pagerinti savo gyvenimo sąlygas, su aiškiu teisingumo jausmu ir su supratimu, kad jų auka buvo ne tik pareikalauta, bet ir deramai įvertinta.
Deramas atlygis nėra vien piniginė kompensacija. Tai ir moralinis pripažinimas, ir saugumo jausmas, ir galimybė kurti gyvenimą toliau ne blogesnėmis, o geresnėmis sąlygomis. Valstybė, kuri moka ne tik reikalauti, bet ir atlyginti, kuria pasitikėjimą.
O pasitikėjimas ir yra stipriausia gynybos forma.
Skaityti komentarus