Viskas prasideda paprastai. Penktadienis, 20:00 val., FK „Žalgiris" namų stadionas Vilniuje. Bilietas – nemokamai. Gavėjai – Lietuvos kariuomenės kariai. Tarpininkas – Strateginės komunikacijos departamentas.
Andrius Tapinas nėra naivus žmogus. Jis yra medijų verslininkas, sukūręs vieną iš įtakingiausių platformų Lietuvoje. Jis supranta, kaip veikia dėmesys, lojalumas ir simbolinis kapitalas. Ir kaip veikia dovana. Kai per kariuomenės oficialius kanalus skleidžiamas kvietimas į FK „Žalgiris" rungtynes, tai nėra futbolo propaganda. Tai infrastruktūros kūrimas. Nemokamas bilietas yra pirmas žingsnis santykio, kurį vėliau galima naudoti. Šiandien – bilietas. Rytoj – išskirtinė teisė filmuoti pratybas. Poryt – interviu su gynybos ministru. O gal mokamas šou renginys, kur kariuomenė yra dekoracija, o „Laisvės TV" – organizatorius.
Čia yra esminis klausimas, kurio niekas neuždavė garsiai. Šiuo atveju panaudotas Strateginės komunikacijos departamentas – institucija, kurios mandatas yra valstybinė gynybos komunikacija, ne privačių sporto klubų bilietų logistika. Tai reiškia, kad kažkas šią komunikaciją sankcionavo. Kas davė leidimą? Kokiu teisiniu pagrindu? Ar tai įforminta kaip bendradarbiavimo sutartis, ar tik „geranoriškas gestas" – kuris yra viena iš patogiausių jungčių tarp komercinio intereso ir valstybinės struktūros?
Minkštoji galia veikia per simpatiją, ryšį ir emocinę skolą – ne juridinę. Pasaulinėje praktikoje ši schema gerai žinoma: verslo grupės ir žiniasklaidos platformos sistematiškai kuria ryšius su uniformuotomis institucijomis per „geranoriškus gestus". Nemokamos vakarienės, išskirtiniai turai, bilietai į renginius. Po kurio laiko šios institucijos tampa morališkai sunkiai atsisakančiomis – kai ateina prašymas. Tapino atveju ši logika ypač aktuali dėl vienos priežasties: jis valdo žiniasklaidą. O žurnalistas, kuris kuria neoficialius ryšius su kariuomene per simbolines dovanas, meta nepatogų klausimą – kieno interesus jis atstovauja, kai rašo apie gynybos politiką?
Yra klasikinis kontrargumentas: tai tik sportas, tai laisvalaikis. Bet būtent taip minkštoji galia ir veikia – per smulkmenas, kurios atrodo nekenksmingos. Jokia įtakos operacija neprasideda nuo didelio prašymo. Ji prasideda nuo bilieto.
Ir čia verta prisiminti, kad tuščias vietas salėje užpildyti kariais, kultūros darbuotojais ir nomenklatūros žmonėmis – tai buvo vienas mėgstamiausių sovietų valdžios instrumentų. Tuščia tribūna yra blogos žinios. Pilna tribūna – propagandos faktas. Valdžia anuomet puikiai suprato: vaizdas svarbiau už tikrovę. Ir šios technikos, matyt, neišnyko kartu su sistema. Kai yra tokie puikūs jos puoselėtojai.
Nemokamas bilietas į futbolą nekainuoja nieko. Bet ryšys, kuris per jį kuriamas – kainuoja. Tik vėliau. Klausimas nėra ar Tapinas yra blogas žmogus. Klausimas yra kokią sistemą jis kuria ir ar Lietuvos kariuomenė turi būti šios sistemos dalimi. Atsakymą turėtų pateikti ne futbolo tablo, o Gynybos ministerija.
Taip formuojami būriai ar grupuotės, kurios atėjus X minutei juos gali aktyvuoti veikti prieš valstybę. Už tokius nemokamus bilietus ar ledus, politikai pripažįstami būna balsų papirkinėtojais.
Kariuomenė turi būti apolitiška, kariuomenėje dirbantys asmenys taip pat, bet tai veikia tik demokratinėse šalyse, o ne formuojamose diktatūrose.
Skaityti komentarus