Mes plaukiame pasroviui, nes taip patogiau.
Mes bijome prarasti darbą, bijome pasakyti tiesą, bijome išsiskirti iš minios.
Didžiausia sistemos pergalė – ne pinigai ir ne valdžia.
Didžiausia jos pergalė – įbaugintas žmogus.
Žmogus, kuris nebekovoja už savo teises.
Žmogus, kuris nebežino savo vertės.
Žmogus, kuris dėl saugumo pasiruošęs parduoti savo laisvę.
Mes tapome priklausomi nuo kreditų, paskolų ir finansinių grandinių.

Dirbame ne gyvenimui, o sistemai.
Gyvename ne dėl svajonių, o dėl sąskaitų apmokėjimo.
Ir kuo daugiau žmogus bijo prarasti savo komfortą, tuo lengviau jį valdyti.
Politika šiandien daugeliui tapo ne tarnyste valstybei, o verslu.
Per gražias kalbas slepiasi egoizmas, melas, tuštybė ir valdžios troškimas.
Vieniems rūpi žmonės prieš rinkimus, kitiems – tik postai, įtaka ir pinigų srautai.
Virš Lietuvos šiandien pakibo tirštas rūkas.

Propagandos, baimės, susiskaldymo ir nepasitikėjimo rūkas.
Ir skaudžiausia tai, kad mes patys jį maitiname.
Mes pavydime vieni kitiems.
Mes smerkiame.

Mes puolame kitokią nuomonę turintį žmogų.
Mes pamiršome, ką reiškia tikra bendrystė ir pagarba.
Tauta, kuri nebesusikalba tarpusavyje, tampa lengvai valdoma.
Susiskaldžiusi visuomenė niekada nebus stipri.

Mūsų protėviai liejo kraują už laisvę ir žemę.
Jie kovojo, kad turėtume valstybę.
O mes šiandien dažnai tą laisvę iškeičiame į patogumą, baimę ir „šlamančius“.
Tai skaudi tiesa.
Bet kol nepradėsime keistis patys, tol nepasikeis nei politika, nei valstybė, nei gyvenimas.
Nes valstybė – tai ne Seimas ir ne ministerijos.

Valstybė – tai mes patys.
Ir kol žmogus kaltins visus aplinkui, bet nepažiūrės į save veidrodyje, tol Lietuvoje niekas iš esmės nesikeis.
Gal laikas nustoti gyventi baimėje.
Gal laikas vėl tapti tauta, o ne vienas kitą ryjančia minia.

Šaltinis