Jie šaukia garsiai.
Fašistai! Antivalstybininkai! Antisemitai! Parazitai!
Žodžiai, kurie kažkada skambėjo iš karo kronikų, šiandien tapo politinės reklamos šūksniais. Ir visi, kas nepaklūsta valdžios chorui, gauna tą pačią etiketę - viena spalva, vienu šepetėliu, be teisės į niuansą.
Kas iš tikro slepiasi po šiomis etiketėmis?
Bandom ieškoti tų rėksnių, neonacių.
Randame:
Žmones, kurių gyvenimo aprašymai atrodo lyg iš valstybės vadovėlio. Mokytojai, dėstytojai, ministrai, savivaldybių tarnautojai, liberalai, krikščionys demokratai. Ta pati Lietuva, tik šiandien vadinama kitu vardu.
Kai kurie su valstybiniais apdovanojimais, ilgomis valstybinėmis karjeromis. Štai toks „fašizmas“ - su diplomais, medaliais ir 25 metais tarnybos.
Kai pralaimėjus rinkimus reikia priešo, visada atsiranda režisierius. Reikia dramos. Kovos tarp gėrio ir blogio. Herojų ir pabaisų. Ir tada iš Žemaitaičio padarė „fašistą“.
Priminti vardą ir pavardę nėra antisemitizmas. Naudoti populiarią skaičiuoklę nėra antisemitizmas tai pat. Kritikuoti Izraelio valdžios veiksmus - taip pat niekaip nėra antisemitizmas.
Tai, ką matome šiandien, – koordinuota politinė ataka, kurios tikslas vienas: visais būdais bandyti atgauti prarastą valdžią, klaidinant visuomenę pasitelkiant ne argumentus, o baimę.
Ir kai kas nors dar klausia – kur tie fašistai, antivalstybininkai, antisemitai – atsakymas aiškus.
Jų nėra.
Yra tik tie, kurie nemoka pralaimėti.
Skaityti komentarus