Mūsų padangėje atsirado nauja žmonių rūšis — sliekai!
Be stuburo. Be kiaušų. Be krypties.
Jie gyvena iš aplodismentų. Arba baimės. Vieną dieną jie „už“, kitą — „prieš“.
Jiems nerūpi tiesa — tik tai, kur link pučia minios vėjai.
Jie taip bijo būti nemėgstami,
kad ima pataikauti garsiausiai rėkiantiems.
O kai minia randa naują objektą —
jie lieka kaip panaudotos servetėlės:
purvinos, be formos, be garbės, be vietos.
Pamoka paprasta:
Kas nori patikti visiems — tuo niekas nepasitiki.
Kas neturi stuburo — atsiduria po kitų batais.
Ką reiškia būti „visų“?
Tai reiškia būti niekieno.
Tai reiškia šypsotis prieš kameras,
bet bijoti pasakyti, ką galvoji, atsiprašinėti kiekviename žingsnyje. Tai reiškia pataikauti miniai,
bet neturėti nieko savo.
Šiandien tu dar „svarbus“.
Rytoj — tik sliekas, jau be kostiumo,
kurį sistema kabins ant kabliuko.
Skaityti komentarus