Ir dabar jau net Prezidentas viešai pripažįsta:
„Judame susinaikinimo keliu.“

Bet savinaika neatsiranda savaime.
Ji atsiranda iš sprendimų, priimtų be ilgalaikės vizijos - paremtų emocijomis, lozungais ir tuščiu pasipūtimu.

Konfliktas su Kinija - be ekonominio plano.
Sankcijos kaimynams - be strategijos.
Santykiai griaunami impulsyviai, o atsakomybės - nulis.

Pažiūrėkime į faktus.

Ignalinos atominę elektrinę uždarėme skubėdami, nes „taip reikia“.
Kitos šalys branduolinės energetikos neatsisakė - ir šiandien turi pigesnę, stabilesnę energiją.
Mes patys nusipjovėme šaką, ant kurios sėdėjome.

Juokinga ir kartu graudu, kad net ES dabar oficialiai pripažįsta: bandymas atsisakyti branduolinės energetikos buvo klaida.

Ar kas nors už tai atsakė?
Ne.

SGD terminalas buvo pristatytas kaip nepriklausomybės simbolis.
Bet energijos kainos šoko į viršų, o sąskaitas moka žmonės.
Vėl - daug šūkių, mažai skaičiavimo.

Ta pati situacija su elektros tiekimu.

Sankcijos buvo pateiktos kaip moralinė pergalė.
Ar jos davė naudos - ne, o šiandien net JAV jas švelnina, nes pasaulis veikia pragmatiškai, o ne emocijų režimu.

Dar viena žinia - didelė Vokietijos bendrovė „Continental“ palieka Lietuvą.
Ir tai jau ne pavienis atvejis, o vis didesnės bangos dalis: įmonės išsikelia, užsidaro, bankrutuoja, atleidžia darbuotojus, o valstybės deficitas auga.

Mes patys save nuvedėme prie suskilusios geldos.
Norėjome būti drąsiausi, garsiausi ir principingiausi.
Dabar pamažu tampame tiesiog skurdžiausi.
Esame sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje.
Tai ir yra tikroji Lietuvos problema - trumparegiški politikai, kurie galvoja tik apie savo kišenę, kontraktus ir artimiausius rinkimus.

O jų debilavotas elektoratas, užuot pareikalavęs atsakomybės, suteikia jiems dar vieną mandatą.

Ir kai viskas pradeda byrėti,
kaltas staiga tampa visas pasaulis - Rusija, Kinija, Iranas, JAV, nes lengviau kaltinti kitus, nei pažiūrėti į veidrodį.