Viena nuomonė teigia, kad atsisakyti EŽTK būtų pavojinga. Nors šios priemonės nėra tobulos, jos vis dar veikia kaip viena iš paskutinių teisinių užkardų prieš sekimo valstybę. Pririšant šią diskusiją prie imigracijos temos, visuomenė esą viliojama pritarti teisių silpninimui, kuris galiausiai susilpnins apsaugą visiems, o ne ją sustiprins.

Kaip anksčiau Covid baimė buvo panaudota mRNR vakcinoms įvesti, taip dabar imigracijos baimė išnaudojama tam, kad būtų stumiamas jau paruoštas „sprendimas“ – privalomi skaitmeniniai ID. Jei teisės paaukojamos „krizei spręsti“, istorija rodo, kad jos niekada nebegrįžta. Kartą prarastos apsaugos – prarandamos visam laikui.

Priešinga pozicija sako, kad Britanija net 1950-aisiais turėjo teises be EŽTK ir gali jų turėti dabar. Laisvė Jungtinėje Karalystėje gimė dar gerokai prieš Strasbūrą – per Didžiąją Chartiją, Teisių bilį ir šimtmečius trunkančią bendrąją teisę.

Pastarieji įvykiai parodė, kad Strasbūras britų žmonių neapsaugojo per Covid karantinus, cenzūros įstatymus, masinę sekimo praktiką ar žmonių areštus už „įžeidžiančius“ įrašus. Tačiau jis labai greitai įsikiša, kai ginčijami deportacijos sprendimai.

Laisvė, pasak šalininkų, turėtų būti ginama ne užsienio teisėjų, o pačios britų tautos valios ir nacionalinių institucijų.

Taigi turime dvi puses:
• Viena perspėja, kad EŽTK atsisakymas atvertų kelią autoritarinei skaitmeninei kontrolei.
• Kita tvirtina, kad tikroji laisvės saugotoja yra suverenitetas, o ne Strasbūras.

Kuri pusė teisi – sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad ši diskusija iš tikrųjų nėra apie imigraciją. Ji apie tai, kas geriau gina laisvę: išorinės sutartys ar valdžios susigrąžinimas į pačių tautų rankas.

Asmeniškai labiau linkstu į nacionalinį suverenitetą nei į išorinius apribojimus. Bus įdomu stebėti, kaip ši diskusija klostysis toliau…

Šaltinis