Šis regionas turi visas priežastis įsisukti į eskalacijos spiralę. Vienas neteisingas žingsnis, viena perdėta reakcija – ir situacija gali tapti gerokai didesnė, pavojingesnė ir nebekontroliuojama. Tačiau vietoj to matome sąmoningą susitelkimą ir savitvardą, kuri atrodo apgalvota, netgi tam tikra prasme suderinta.

Atidžiai klausantis Kataro, Turkijos ar Omano pasisakymų, ryškėja tam tikras dėsningumas: net ir tada, kai Iranas smogia, net ir tada, kai šios šalys pačios nukenčia, galutinis kaltinimų taikinys nenusistovi ties Teheranu – jis pamažu krypsta Izraelio link.

Tai daug ką pasako. Tai leidžia manyti, kad šios valstybės nereaguoja į pavienius įvykius, nes turi platesnį supratimą apie tai, kas iš tiesų vyksta. Jos suvokia, kad tai nėra paprastas Irano ir regiono konfliktas – tai kur kas sudėtingesnė, daugiasluoksnė situacija, todėl sąmoningai renkasi nepasiduoti provokacijoms.

Taip, Iranas jau ilgą laiką laikomas destabilizuojančia jėga regione, ir niekas to neneigia. Tačiau tai, kaip šis konfliktas valdomas – santūrumas, atsisakymas eskaluoti, atsargiai parenkami žodžiai – rodo bendrą suvokimą, kad šis momentas yra apie daugiau nei vien Iraną.

Nepamirškime ir to, kad šios šalys palaiko stiprius ryšius su Donaldu Trumpu. Gali būti, kad jos supranta, jog vyksta sudėtinga strategija, kurios tikslas – atskleisti ir ilgainiui neutralizuoti Izraelio vaidmenį. Juk būtent Izraelis, o ne Iranas, turi branduolinius ginklus.

Jos supranta, kad tam, kas vyksta, reikia kantrybės, o ne impulsyvios reakcijos. Nes kontrolės praradimas šiuo metu galėtų sužlugdyti kur kas reikšmingesnį procesą.

Nesvarbu, ar žmonės nori tai pripažinti, ar ne, regionas elgiasi taip, lyg suprastų, kur slypi tikroji šio konflikto ašis – ir, galiausiai, tai nėra Iranas.