Bus daug skaičių, įmonių pavadinimų, pagrindinių veikėjų vardų ir ryšių su įmonėmis. Taigi visuomenei bus gana sunku sekti tyrimo eigą. Pasistengsiu apibendrinti informaciją ir pateikti ją kaip įmanoma lengviau įsisavinamu būdu, kaip faktų istoriją, o ne kaip klasikinį žurnalistinį tyrimą.

Ne mano pareiga tikrinti banko sąskaitas, stebėti telefono skambučius ir ieškoti lėktuvo bilietų, bet EPPO galėtų, jei akivaizdžiai manytų, kad tai verta. Panagrinėkime tai sistemingai. Pirmiausia pristatykime veikėjus. Tai Ursula ir Heiko von der Leyen pora. Kaip minėjau pirmajame epizode, nuo 2007 m. jiedu gyvena netoli Hanoverio (Vokietija), Heiko iš tėvų paveldėtoje nuosavybėje. Jie susituokė 1986 m. Jie turi septynis vaikus ir vieną anūką (kad būtų lengviau skaityti, vis dar vadinsime juos mažaisiais vardais).

Ursula studijavo mediciną Hanoverio universitete, o 1991 m. toje pačioje institucijoje (kur, kaip matysime, jos vyras dirbo profesoriumi) apgynė daktaro disertaciją. Kaltinimai plagijavimu Vokietijos spaudoje pasirodė palyginti neseniai. Žurnalistai nustatė, kad 43,5 proc. Uršulės daktaro disertacijos buvo nukopijuota.

Universitetas padarė išvadą, kad, nors disertacijoje buvo plagiato, nebuvo įmanoma įrodyti ketinimo sukčiauti. Tai reiškia, kad Europos Komisijos vadovas pavogė, bet ne tyčia. Ji tiesiog to nesuprato. Mes žinome stilių. Ji atsiprašė po to, kai modelis buvo užpatentuotas ir patikrintas Rumunijos nacionalinėje žvalgybos akademijoje.

Uršulė ir Heiko yra politikai, tačiau pastarasis neturi jokių pareigų partijoje. Jie yra kanclerės Angelos Merkel kolegos iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU). Dirbdama gynybos ministre (trečiojoje ir ketvirtojoje Angelos Merkel vadovaujamose vyriausybėse), Ursula pasižymėjo plačiomis galimybėmis siūlyti sutartis už valstybės lėšas.

Šių sutarčių bendra vertė siekė daugiau kaip 700 mln. eurų. Tuo metu parlamento komitetas bandė ištirti įtarimus dėl netinkamo valdymo, tačiau byla buvo užglaistyta. Beje, jokių staigmenų. Atliekant tyrimą pasklido informacija, kad Ursula ištrynė savo duomenis iš mobiliojo telefono. Vadovaudamasi lygiai tokiu pačiu nusikalstamu modeliu, dabartinė Europos Komisijos vadovė, kaip įtariama, ištrynė savo telefono duomenis (teksto žinutes, el. laiškus, skambučių istoriją), o po derybų su „Pfizer“, įvertintų 36 mlrd.

Prie šio klausimo dar grįšiu. Taip pat šiek tiek pakalbėkime apie jo gyvenimo partnerį Heiko. Kilnusis sraigtelis Heiko iki šiol liko šešėlyje. Jei paklaustume SOV, jis tikriausiai pasakytų, kad iš dviejų vyrų Heiko yra „pilkoji eminencija“ der Leyen šeimoje. Todėl jis derėjosi dėl sutarties su „Pfizer“. Deja, negalime paklausti SOV nuomonės.

Atrodo, kad Heiko yra labai stropus vaikinas. Hamburgo universitete, Hanoverio medicinos universitete (MHH) ir Stanfordo universitete (JAV) studijavo farmakologiją, vidaus mediciną ir kardiologiją. Vėliau jis pradėjo dirbti Stanforde, kur daugiausia dėmesio skyrė širdies ir kraujagyslių genų terapijai. Tuo pat metu jis buvo 2001 m. Hanoveryje įkurtos bendrovės „Artiss GmbH“ generalinis direktorius. „Artiss“, bendradarbiaudama su Hanoverio medicinos universitetu (MHH), sukūrė naujus biologinius mitralinius širdies vožtuvus, pagamintus iš jos pačios ląstelių.

2005 m. Hanoverio universitetas ir bendrovė „Hannoverimpuls“ įkūrė klinikinių tyrimų centrą „Hannover Clinical Trial Center GmbH“ (HCTC), kuris teikia klinikinių tyrimų paslaugas. Valstybinė, o ne privati bendrovė. Iš pirmo žvilgsnio nieko įspūdingo. Prieš tapdamas JAV bendrovės „Orgenesis“ valdybos nariu, Heiko dėstė vidaus mediciną Hanoverio universitete ir buvo HCTC generalinis direktorius.

Galima daryti prielaidą, kad jo mėnesinės pajamos buvo apie 20-30 tūkst. eurų (tarkime, ne daugiau kaip 360 tūkst. eurų per metus). Žinoma, nebent HCTC būtų susijusi su prekyba ginklais, „Viagros“ kontrabanda ar narkotikais. Remiantis oficialia informacija, HCTC užsiima klinikiniais visų rūšių vaistų, galbūt net vakcinų, tyrimais, o sutartis Vokietijoje tarpininkauja bendrovė KKS (ponia Kovesi taip pat gali lengvai ją rasti). Galima daryti prielaidą, kad pastaraisiais metais, prieš „darbo labui“ per vieną naktį patekdamas tiesiai į „Orgenesis“ valdybą, Heiko jau buvo sudaręs sutartis su amerikiečių bendrove.

Tačiau tai tvirtai nustatyti gali tik tyrėjai. Tokia prielaida kyla dėl to, kad Heiko taip pat turėjo „mokslinio patarėjo“ vardą bendrovėje „Orgenesis“. Nežinoma, ar tai buvo apmokamos, ar tik garbingos pareigos. Tad kodėl jis tiesiogiai ir kiek įmanoma neperėmė atsakomybės už amerikiečių gerovę „Orgenesis‘?

HCTC klinikoje, kuriai iki šiol vadovavo Heiko, atliekami klinikiniai tyrimai pagrindinėse Hanoverio universiteto mokslinių tyrimų srityse:

1) Infekcija ir imunitetas;

2) Transplantacija ir regeneracija;

3) Biomedicinos inžinerija ir implantai;

4) Onkologija.

Atsitiktinai ar ne, bet, kaip pamatysime toliau, amerikiečiai iš „Orgenesis“ daugelį metų tyrinėjo gerai žinomą mRNA technologiją (naudojamą vakcinose nuo kovidod ligos). Iki pandemijos protrūkio „Orgenesis“ buvo aktyviai įsitraukusi į mRNA technologijos naudojimą vėžiui gydyti. Reikia manyti, kad tarp Orgenesis ir HCTC, tarpininkaujant KKS, taip pat buvo sutartiniai santykiai. Amerikiečiai galėjo sumokėti už klinikinius tyrimus, kad būtų galima sužinoti, kaip vėžiu sergantys pacientai reaguoja į naująją technologiją.

Tai yra garsioji RNR. Tai iš karto paaiškėtų atlikus paprastą prokurorės Kovesi patikrinimą. Po to įvyko proveržis. 2020 m. kovo mėn. oficialiai prasidėjo pandemija. Heiko gyveno Vokietijoje, Hanoveryje, su žmona ir septyniais vaikais. Jis tebebuvo „Orgenesis“ „mokslinis konsultantas“ ir tikriausiai taip pat klinikinių tyrimų paslaugų teikėjas. Galima daryti prielaidą, kad iš bendradarbiavimo su „Orgenesis“ jis per mėnesį gaudavo kelis tūkstančius eurų.

Pasaulyje PSO iniciatyva buvo iškeltas antivakcinos paieškos klausimas. Buvo iškilusi rimta grėsmė sveikatai. Mes žinome, kas nutiko. Koks vaidmuo teko žiniasklaidai, politikams ir atsidavusiems specialistams. JAV bendrovė „Pfizer“, viena iš didžiųjų farmacijos bendrovių, be kita ko, garsėjanti daugybe kriminalinių skandalų, nedelsdama pasinaudojo didžiule galimybe. Jie paspaudė akceleratoriaus pedalą.

Ji žaibiškai ieškojo partnerių, kad galėtų sukurti antivakciną. O kas gali būti geresnis partneris nei „Orgenesis“, įmonė, kuri jau daugelį metų specializuojasi mRNA technologijos onkologijoje srityje? Juolab kad Heiko, Europos Komisijos vadovės vyras, jau buvo „mokslinis patarėjas“, t. y. artimas bendradarbis. Be to, „Orgenesis“ turėjo galimybę (per HCTC) greitai atlikti preliminarius vakcinų bandymus, kad Europos Komisijos vaistų agentūra jas patvirtintų, žinoma, skubos tvarka.

Dar tiksliai nežinome, kaip bendrovės „Orgenesis“, „Pfizer“ ir „BioNtech“ pasiskirstė užduotis vykdydamos projektą. Tiesa ta, kad „BioNtech“ vokiečiai turėjo didelius gamybos pajėgumus Europoje. Tik spėjama, kad gali būti svarbu ir tai, jog „BioNTech“ atvyko iš Vokietijos. Be to, „Pfizer“ taip pat įsitraukė į projektą, kad turėtų politinę paramą tolesnėse derybose su ES (dar vadinama Merkel ir Ursula). Tačiau kartoju, kad tai tik spėliojimai. Neklausykite jų.

Dabar pažiūrėkime, kas yra specialistai. Amerikiečiai iš „Orgenesis“. Įmonė pradėjo veikti 2008 m., gavusi finansavimą iš „Governing Dynamics Venture Capital“ (GD). Iš pradžių ji buvo įsikūrusi Tel Avive, nes jos įkūrėja Sarah Ferber (66 m.) gimė Izraelyje. Pagrindinis GD akcininkas yra 2000 m. įsteigtas JAV ir Izraelio investicinis fondas, įsikūręs Niujorke, kuriam vadovauja Alexas Mashinsky. Atrodo, kad ponia Ferber yra „Orgenesis“ sumanytoja. Klasikinis tyrėjas. Moteris su tyrimais ir intensyviu darbu laboratorijoje. Tyrėjas, dirbantis su ARNm technologija.

Štai kas matyti iš jos gyvenimo aprašymo: Izraelio technologijos instituto diplomas ir daktaro laipsnis, Teksaso universiteto Pietvakarių medicinos centro diplomas ir Harvardo medicinos mokyklos daktaro laipsnis. Šiuo metu jis yra bendrovės „Orgenesis“ direktorių valdybos narys ir eina vyriausiojo mokslo vadovo pareigas. Jis uždirba 1,5-2 mln. dolerių metinį atlyginimą (tikėtina, kad dėl pandemijos jis gerokai padidės). 2014 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, dabartinis „Orgenesis“ generalinis direktorius yra Veredas Caplanas. Paskutinė jo darbovietė buvo „Biotech Investment Corp.“ (pavadinimas tik panašus į „BioNTech“).

Įmonė, kurios specializacija, kaip bebūtų keista, taip pat yra tam tikrų vaistų klinikiniai tyrimai. Vered Caplan taip pat studijavo Izraelyje, kaip ir įkūrėja Sarah. Paskutinė jo metinė alga buvo 1,6 mln. JAV dolerių, kuri galbūt smarkiai padidėjo, kai į valdybą atėjo Heiko von der Leyen. „Orgenesis“ ir „Pfizer“ turi daug bendrų bruožų. Kai kurie susiję su Izraeliu. Ir kaip greitai izraeliečiai buvo paskiepyti.

Tačiau labiausiai pastebimi yra svarbūs bendri „Orgenesis“ ir „Pfizer“ akcininkai. Niujorko vertybinių popierių biržos duomenimis, jie būtų tokie: Orgenesis The Vanguard Group, Inc. 3,77% SSgA Funds Management, Inc. 0,34% Geode Capital Management LLC 0,81% Iš viso – 4,92% Pfizer The Vanguard Group, Inc. 7,78% SSgA Funds Management, Inc. 4,97% Geode Capital Management LLC 1,78% Iš viso – 14,53%. Taigi, jei kalbame apie investuotojus, šios dvi JAV milžiniškos bendrovės yra susijusios. Kol kas neįmanoma patikrinti, kokie ryšiai sieja bendrovių valdybose dirbančius asmenis. Per mažai laiko, per mažai išteklių. Galbūt padės Europos prokuratūra, FTB ir Amerikos teisingumo sistema, nors dėl to per daug nesiimčiau lažintis. Kam tai būtų naudinga?

Išsiskiria „Vanguard“ investicinis fondas. Nuo 2021 m. kovo mėn. „Vanguard“ valdo didžiąją dalį kito milžiniško fondo „BlackRock“ akcijų. Dvi didžiosios finansų grupės kontroliuoja beveik viską visame pasaulyje. Iš esmės jie turi „Big Pharma“ kišenes. 2020 m. vasario mėn. jie buvo vieni didžiausių milžinės „GlaxoSmithKline“ (GSK) akcininkų – atitinkamai 7 proc. ir 3,5 proc. Sužinoti visus „Vanguard“ fondo akcijų savininkus beveik neįmanoma.

Tačiau, remiantis oficialiais biržos šaltiniais, išsiskiria kelios pavardės: Rothschild Investment Corp., Edmond De Rothschild Holding, kelios šeimos, pavyzdžiui, Orsini iš Italijos, Bush iš JAV, du Pont, Morgan, Vanderbilt, Rockefeller, taip pat JK karališkoji šeima. Dviem minėtiems investiciniams fondams priklauso apie 90% JAV žiniasklaidos institucijų.

O dabar grįžkime prie istorijos gijos. 2020 m. kovo mėn. pandemija prasidėjo visu pajėgumu, gatvėse važinėjo šarvuočiai, nors Rumunijos ligoninės buvo tuščios. Arba, geriausiu atveju, pilna besimptomių žmonių. Bendrovė „Pfizer“, susijusi su „Orgenesis“ moksliniais ir klinikiniais bandymais, kartu su vokiečiais iš „BioNTech“ (taip pat puikiais gamybos specialistais) užpatentavo mRNA projektą, o vėliau pateikė prekes į rinką.

Didelė paklausa, vienas tiekėjas, didžiausia skuba. Niekas nesistebėjo 15-18 eurų už dozę kaina, kai žmonės krito ant kelių, nužudyti nematomo viruso. Kaip ir bet kurioje kitoje didelėje įmonėje, taip ir čia iškilo pelno maksimizavimo klausimas: kaip uždirbti tiek daug pinigų įdėjus tiek mažai pastangų?

Atrodo, kad vienas iš sprendimų buvo Heiko van der Leyeno įtraukimas į bendrovės „Oregensis“ (kaip matėme, glaudžiai susijusios su „Pfizer“ bandymų požiūriu) valdybą.

Svarbiausias įvykis įvyko 2020 m. gruodį, praėjus vos aštuoniems mėnesiams nuo pandemijos pradžios ir likus keliems mėnesiams iki to, kai Ursula pasirašė 36 mlrd. dolerių vertės sutartį su „Pfizer“. Tačiau kol nebuvo kalbų apie mega sutartis ir kitas „premijas už darbo rezultatus“, visi buvome liudininkais įspūdingo bazinio atlyginimo šuolio – nuo maždaug 300 000 JAV dolerių per metus (Vokietijoje) iki daugiau nei 1,5 milijono JAV dolerių (bendrovėje „Orgenesis“). Aiškiai pasakysime: tik tarybos nario atlyginimas, jokių kitų priemokų. Galbūt Uršulė labai apsidžiaugė išgirdusi naujieną.

Tačiau jie turi septynis vaikus ir anūką, kuriuos augina namuose Vokietijoje, netoli Hanoverio. Visi žinome iš paskutinio epizodo (ir iš labai nedaugelio žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių), kaip vyko Ursulos ir Bourla („Pfizer“) derybos: jos buvo itin neskaidrios.

Be to, panašu, kad Briuselio viršininkas vėl nusikalto: „New York Times“ žurnalistų teigimu, jis ištrynė savo mobiliojo telefono pėdsakus. Uršulės žinutės ir skambučiai staiga dingo, o tai labai nustebino ombudsmenę Emily O’Reilly (savotiška žmonių advokatė, tik ES lygmeniu).

Europos Komisija aiškiai nurodė, kad ji neturi jokio Uršulės ir Bourlos („Pfizer“ vadovo) susirašinėjimo. SMS žinutės ir kitos trumposios žinutės dėl savo pobūdžio būtų „trumpalaikės ir iš esmės jose nebūtų svarbios informacijos apie Komisijos politiką, veiklą ar sprendimus“, sakė Komisijos generalinė sekretorė Ilze Juhansone. Kaip tai skambėtų, kodėl turėtume žiūrėti į Uršulės telefoną? Argi neturime daugiau darbo?

Jos telefone nėra parašyta, kokias baudas Lenkija ir Vengrija vis dar mokės dėl paprastos priežasties, nes jos neatitinka Briuselio politikos. Tačiau vienas žurnalistas išdrįso paklausti, ar Uršulės žinutės Bourlai buvo ištrintos, ar buvo kitų, kurios nebuvo pateiktos, ar apie jas žinojo Europos Komisijos nariai. Klausimas liko neatsakytas.

EK atstovė spaudai patvirtino, kad trumposios žinutės neįrašomos į „Ares“ sistemą (ES vidaus archyvavimo programą). Bet kuriuo atveju šiuo metu „nėra techninių galimybių įrašyti trumpąsias žinutes“. Pažymėtina, kad šis reiškinys labai prieštarauja 2015 m. priimtoms Komisijos vidaus darbo tvarkos taisyklėms. Jų teigimu, SMS ir panašius pranešimus reikėtų nukopijuoti į el. laišką, nuskenuoti ar kitaip įrašyti.

Nepriklausoma žiniasklaida norėjo sužinoti daugiau informacijos apie vakcinų verslą. Pagal Reglamentą 1049/2001 kitas žurnalistas paprašė Europos Komisijos atskleisti visus Bourlos ir Ursulos ryšius, tačiau „Europos Komisijos generalinis sekretoriatas prašymą atmetė“. Kadangi Europos prokuratūra pati apie tai nepranešė (kokia prasmė, ar ne?), kol kas niekas negali žinoti, kokiomis sąlygomis vyko „Pfizer“ ir ES derybos dėl 1,8 mlrd. vakcinos dozių.

Kitaip tariant, viskas yra paslėpta, kaip jau minėjau neseniai paskelbtame „dingusiame“ straipsnyje. Iš tiesų 2021 m. balandžio 24 d., prieš pat pasirašydama sutartį su Bourla, Ursula apsilankė „Pfizer/BioNtech“ gamykloje Vokietijoje. Žinoma, siekiant užtikrinti, kad gamyba vyktų visu pajėgumu ir kad vakcinos laiku pasiektų Europos oro uostus.

Turi būti atliktas vienas nedidelis pataisymas iš 1 epizodo. Neturime jokios įrodytos informacijos, kad Heiko buvo JAV, kai Ursula derėjosi su „Pfizer“. Tai galėjo išsiaiškinti tik tyrėjai, atlikdami tyrimus oro uostuose, tikrindami viešbučių rezervacijas, lėktuvų ir traukinių bilietus ir pan. Heiko galėjo likti Vokietijoje, Hanoveryje.

Ypač pandemijos metu jo, kaip „Orgenesis“ valdybos nario, pareigos nereikalavo fiziškai būti bendrovės būstinėje. Galbūt jis dalyvavo tik susitikimuose per „Zoom“. Galbūt jis buvo Niujorke. Dar nežinome. Tiesa ta, kad, kad ir kur būtų buvęs, Heiko turėjo nuolatinį telefono ryšį su žmona. Telefonas, iš kurio staiga dingo daugybė informacijos.

Pažiūrėsime, kokia tai bus informacija, bet tik tuo atveju, jei vyriausiasis prokuroras Kovesi kada nors parodys norą. Pateikiame trumpą PFIZER generalinio direktoriaus Albert Bourla pareiškimą: „Užmezgėme glaudžius pasitikėjimu grįstus santykius, nes pradėjome išsamias diskusijas su EK pirmininke Ursula von der Leyen. Dar neaišku, kiek išsamūs buvo pokalbiai ir ar jie apėmė „premijas už darbo rezultatus“.

Su šiuo tyrimu nesusijęs, bet tam tikra prasme svarbus Ursulos pasisakymas Pasaulio ekonomikos forume Davose: „Ponios ir ponai, pasaulinio bendradarbiavimo poreikis ir spartėjantys pokyčiai bus didžiojo pertvarkymo varomoji jėga. Manau, kad tai yra precedento neturinti galimybė“.

Galutinė išvada: negalime tiksliai žinoti, ar „Pfizer“ papirko ES aukščiausio lygio politikus. Tačiau yra įtarimų, susijusių su „Pfizer“ praeitimi, „pandemine ekstremalia situacija“, dominuojančia padėtimi rinkoje, pernelyg dideliu ES ir „Pfizer“ sutarties slaptumu, derybose dalyvavusių politikų neskaidrumu.

Galiausiai Ursula ištrynė savo telefono duomenis, kai dirbo gynybos ministre Vokietijoje. Ir, matyt, ji tai padarė po derybų su „Pfizer“. Bent jau taip teigia ES ombudsmenas. Be to, galbūt dar svarbiau tai, kad jos vyras yra bendrovės „Orgenesis“, kuri, kaip matėme, glaudžiai susijusi su „Pfizer“, valdybos narys.

Tačiau viso to neįmanoma iki galo suprasti vienu žurnalistiniu tyrimu. Pagrįstus įtarimus turi tirti specializuotos institucijos, t. y. Europos prokuratūra, bendradarbiaudama su Amerikos teisingumo sistema.

Šaltinis

Tęsinys