°C
      2020 11 29 Sekmadienis

      Vytautas Stanevičius: „Kai esi pats aikštelėje, bet kada patarimą gali duoti“

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-04-15 21:18:00

      Noriu palinkėti svarbiausiai branginti savo sveikatą ir atsistoti nuo kompiuterių.

      Vytautas Stanevičius - savo šešiasdešimtmetį neseniai atšventęs Vilniaus Šv. Kristoforo progimazijos kūno kultūros mokytojas, vienintelis Lietuvoje dalyvavęs visuose 41 Kalėdiniuose bėgimuose, įveikęs virš 13 maratonų. Jis - vienas iš šimto geriausių Lietuvos maratono bėgikų. Vilniaus Gedimino technikos universitete jo 10 kilometrų ir maratono bėgimo rezultatai vis dar yra geriausi, iki šiol nepagerinti. Jis mėgiamas savo mokinių. Ne vienam įskiepijęs meilę sportui. Be to, Vytautas yra 5 vaikų tėvas, o jo pirmos studijos neturi nieko bendro su sportu. V. Stanevičius studijavo Ekonomikos ir organizavimo inžineriją.

      Kodėl pasirinkote būtent tokį kelią, nors mokslai buvo kiti?

      Sportas man visada buvo labai svarbus, aš pradėjau nuo akademinės valties vairininko, vėliau bėgiojau. Mano svajonė buvo susieti gyvenimą su sportu, tačiau Vilniuje nebuvo kūno kultūros instituto, o į pedagoginį nestojau. Todėl studijavau inžineriją, tam daugiausiai įtakos padarė „tėvukas”. Jis sakė, kad „iš sporto duonos nevalgysi”, nors paaiškėjo, kad iš sporto taip ir gyvenu visą gyvenimą.

      Kuo Jums patinka Jūsų darbas?

      Darbas patinka tuo, kad tai kartu yra ir mano gyvenimas. Tai, ką dirbu tuo ir gyvenu, nes visada sportuoju.  Kai dirbi tai, kas patinka, tuo ir mėgaujiesi.

      Kaip vertinate dabartinę mokinių fizinę būklę?

      Aš buvau paskaičiavęs, kad mano pedagoginis stažas yra apie 33 metus. Tai palyginus kas buvo anksčiau ir dabar, žymiai suprastėjo fizinė būklė, nes kompiuteris labai daug sveikatos atima. Anksčiau vaikai žaisdavo lauke - futbolą, krepšinį. Dabar sėdi prie kompiuterių, mano vaikai prie „planšečių” taip pat dabar prisėdę. Būdavo tokių atvejų, kad atrodo tuoj prisiliesi ir sulūš pirštas ar kojos ar rankos. Tačiau atsirasdavo ir tokių momentų, kai kažkas tapdavo populiarus, pvz. skersinis, tačiau vaikai suprato, kad sunki sporto šaka, daug dirbti reikia, tai taip ir pasibaigė.

      Ar mokykla galėtų prisidėti prie sveikatos gerėjimo?

      Tai ne tik galėtų, bet ir prisideda. Vaikams sudaromos sąlygos ir po pamokų sportuoti, jie gali pasirinkti judriuosius, sporto žaidimus. Kai kurie taip ir elgiasi. Aš turiu  6 valandas po pamokines - vedu krepšinio ir futbolo treniruotes, o kitas mokytojas žaidimus ir tinklinį. Būtų galima bet kokią kitą sporto šaką, jei atsirastų bent 12 vaikų.

      Ką norėtumėte pakeisti kūno kultūros pamokose? O galbūt visoje švietimo sistemoje?

      Dabar pats mokytojas yra sau šeimininkas, dabar gali savo programą susidaryti ir pagal ją dirbti. Jokios prievartos nėra. Viską vaikai gauna ir apšilimą, ir pasirinkti tą sporto šaką, kurią nori. Viskas juda gera linkme, mes galime kuo toliau, tuo lengviau įsigyti sporto inventoriaus, seniau buvo problema ir su kamuoliais, tačiau dabar gauname tiek, kiek reikia.

      Tačiau reikėtų didesnės sporto bazės, nes dabar trūksta vietos, taip pat yra bėdų su persirengimo kambariais ir dušais, jų vis dar nėra normalių. Nusiprausti per trumpą pertrauką fiziškai neįmanoma, todėl kūno kultūros pamoka turi būti organizuota taip, kad vaikas per pertrauką galėtų ir nusiprausti, ir arbatos atsigerti, o dabar jie viską skuba ir higienos reikalavimų nesilaiko. Vilniuje dar trūksta sportinės bazės. Taip pat, mano nuomone, reikėtų berniukus ir mergaites mokyti atskirai, nes skiriasi jų fizinis parengimas ir negali tiek vaikų skirti pakankamai dėmesio.

      Koks turėtų būti idealus mokytojas? Ar žinote tokių pavyzdžių?

      Pirmiausiai mokytojas turi būti pavyzdys, kad vaikams būtų įdomu eiti į pamokas, kad jie gautų naudos ir tobulėtų. Kažko išmoktų ir nepamirštų tų pamokų visą gyvenimą. Pavyzdžių visada galima rasti, netgi mano kūno kultūros mokytojas buvo pavyzdys - buvo reiklus, tačiau mane ir paskatino pradėti sportuoti. Iš karto pastebėjo, kad aš greičiau bėgu ir nuvedė pas trenerį.

      Jeigu pažvelgtumėte atgal, kaip pats vertinate savo nuveiktus darbus, ar dėl ko nors gailitės, o gal turit  tai, kuo tikrai didžiuojatės?

      Ko aš gailėčiausi tikriausiai nėra, nes viską, ką aš nuveikiau ar turiu - tai viskas taip ir turėjo būti. Ir džiaugiuosi visą savo gyvenimą viskuo, net ir išbandymais džiaugiuosi, kai jie praeina. Tobulėjimo kelias - be išbandymų nebūtų progreso. O džiaugiuosi labiausiai mūsų mokinių pergale prieš daug geresnę komandą, vadinamą 7 erelių komandą, nors pas mus buvo tik mėgėjai, todėl labai džiaugėmės. Tada gavome prizą - kelionę į Prahą.

      Kiek maratonų teko įveikti? Kuris buvo sunkiausias?

      Trylika, o buvo sunkiausias pirmas maratonas, man buvo 17 metų ir tada nubėgom daugiau nei maratoną, nes kažkas blogai išmatavo, vietoj 42, nubėgom 45 kilometrus. Atsimenu, vieną akimirką buvo labai sunku, nes aptemo akyse ir mačiau tik mažą kelio plotą, o viskas buvo aptemę. 2:52 buvo rezultatas.

      Koks Jūsų pats įsimintiniausias įvykis?

      Pirmas įvykis, kurio aš neatsimenu, tai gimimas, nes be jo nebūtų visų kitų įvykių. Kitas gimimas mano buvo, kai pradėjau domėtis dvasiniais dalykais ir tapau Bahajumi (Bahajų tikėjimas). Šis įvykis pakeitė mano gyvenimą 180 laipsnių. Aš manau, kad jei žmogus nori būti laimingas, tai turi būti trys dalykai - fizinė sveikata, intelektualinis išsilavinimas ir dvasinis lygis, kai šie visi komponentai yra harmonijoje, tada gauni tą pasitenkinimą ir džiaugsmą. Tada atrodo, kad nieko netrūksta.

      Kiek žinau gyvenate blaiviai? Ar sunku buvo pradėti tokį naują gyvenimo etapą? Koki didžiausi blaivaus gyvenimo privalumai?

      Buvo du momentai gyvenime, kai aš mečiau rūkyti ir mečiau alkoholį. Mečiau alkoholį tada, kai man viena panelė paklausė, “Tu tiki Dievu?”, aš sakau “90% tikiu ir 10% ne”, tada vakare dar kartą paklausiau šio klausimo savęs, tai kaip ar yra tas Dievas, ar ne? Gavau atsakymą ir nuo tada man jokių problemų nebuvo nevartoti alkoholio, lyg tapau užkoduotas, niekada nebūčiau gėręs. Jau 11 metų gyvenu blaiviai. Didžiausias privalumas - tai sveikas protas, nes kai žmogus gyvena neblaiviai, jis pridaro daug klaidų, daug pavyzdžių matome, kaip šeimos gyvena, kaip nelaimės įvairios įvyksta dėl alkoholio. Neįsivaizdavau kaip galima cepelinus valgyti be alaus, o dabar neįsivaizduoju, kaip galima valgyti cepelinus ir užgerti alumi. Užsigeriu sultimis, arbata, labai viskas harmoningai gaunasi.

      Kiekvieną rytą maudotės šaltame Nėries upės vandenyje. Kiek metų tai darote, kodėl?

      Keletą kartų esu bandęs maudytis šaltame vandenyje - pirmą kartą buvo prieš kokia 20-25 metus, pusę metų maudžiausi kiekvieną dieną, tačiau vienintelis trukdis, kuris man neleido tęsti – tai atsirado alergija: išbėrė kūną, akys užtino, gal upė tuomet buvo užteršta – tuomet maudžiausi Vokėje. Kažkuo užteršiau organizmą, turėjau šiokių tokių problemų, todėl nusprendžiau nutraukti. Dar atsirado šienligė, kuri tęsėsi 10-15 metų, o antrą kartą maudynes atnaujinau prieš 3 metus. Gerai atsimenu tą dieną – buvo gegužės 7 d., tada su kaimynu kartu prižiūrėjom vaikus vaikų aikštelėje. Sakiau, gal reikėtų maudytis pradėti? Kaimynas Vykintas sako, jo reikėtų nuo pirmadienio. Pasiėmiau treningus ir nuėjau prie upės. Taip nuo to laiko 3 metus jau maudausi kiekvieną dieną, su nedidelėmis pertraukomis. Per metus susidaro iki 15 dienų be maudynių. Beje, šienligė dingo.

      Bėgote kiekviename 41 Kalėdiniame bėgime. Ką Jums reiškia šitas bėgimas?

      Tuo metu gana intensyviai treniravomės ir tas bėgimas buvo kaip toks kontrolinis patikrinimas. Galima sakyti, tai buvo mūsų su treneriu Grigu idėja. Tuo metu mes turėjome savo klubą, kuris vadinosi „Sąjūdis“. Po susirinkimo pradėjome kalbėti, kad San Paule vyksta Naujametinis bėgimas, kodėl gi ir mums nesurengus kažko panašaus. Entuziastų grupelė susiorganizavo ir įvyko pirmas bėgimas. Jame dalyvavo 77 žmonės. Vėliau gana populiarus pasidarė, žmonėms patiko ir kuo toliau, tuo daugiau dalyvių susirinkdavo. Tada norėjosi pasitreniruoti, vėliau pasivaržyti, o dabar dėl sveikatos – savo malonumui. Buvo toks momentas, kai bėgdavau dėl rezultato, o dabar bėgu su viena mintimi „Ar aš įveiksiu Kalėdinį bėgimą, ar jis mane įveiks?“ 

      Jūsų pomėgiai tikrai įspūdingi, bet, kiek žinau, turite dar vieną? Gal galite papasakoti apie jį?

      Vienu metu lankiau stalo tenisą, bet dabar su sūnumi tik pažaidžiu. Krepšinis patiko, su mokiniais patikdavo kartu žaisti. Nes ir pačiam patinka ir būdamas šalia vaikų gali pamokyti. Kai esi pats aikštelėje bet kada patarimą gali duoti.

      Aš myliu gyvūnus, mes turime keturis šunis ir dvi kates. Patinka keliauti. Aš labiausiai mėgstu pailsėti, pasikaitinti. Buvome Graikijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje, Turkijoje  ir kitur.

      Ką svajojate veikti išėjęs į pensiją?

      Įvairių yra variantų, norėčiau kelis metus dar padirbėti. Galima sode pasikapstyti, su vaikais daugiau laiko pabūti. Yra minčių, kad galbūt norėčiau šunų viešbutį įkurti.

      Koks valgis Jums yra pats mėgstamiausias?

      Šaltibarščiai man niekada neatsibosta. Žinau, kad negerai, bet saldumynų nelabai pavyksta atsisakyti. Tačiau bėgioju daug ir sportuoju, tai tas kalorijas išdeginu.

      Kuo svajojote būti, kai buvote vaikas? Kokį darbą svajojote dirbti?

      Jau 11-12 klasėj galvojau dirbti treneriu, o nuo pat mažens mane sportas traukė.

      Kas Jums teikia laimę? 

      Tie trys dalykai, kuriuos paminėjau ir teikia man laimę. Fizinė sveikata, intelektualinė-materialinė pusė, dvasinė pusė. O tada jau visi kiti dalykai teikia laimę: ir šeima, ir vaikai, ir kasdieninė veikla.

      Ką palinkėtumėte jaunimui? Būsimiems kūno kultūros mokytojams?

      Noriu palinkėti svarbiausiai branginti savo sveikatą ir atsistoti nuo kompiuterių. O sportuojant siūlyčiau nepersistengti, nes anksčiau ar vėliau labai aukšti rezultatai turi savo pasekmes.

      Ir svarbiausiai, jei yra pašaukimas ir meilė sportui, tai nebijoti ir stoti į sporto specialybes, nesvarbu, ką sakys aplinkiniai. Jaunimas jaus, jei Jums nepatiks Jūsų darbas, o Jūs dirbate tik dėl pinigų.

      Skaityti komentarus