Kodėl vienų dantukai sveiki, gražūs ir stiprūs, o kitų – silpni? Kalta genetika?

Kokia bus mūsų dantų sveikata, didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių, kaip juos prižiūrime, kiek dėmesio jiems skiriame. Daugelis kaltina genetiką, bet ji tikrai nėra lemiamas rodiklis. Net ir išdygus silpniems dantims (pvz., jei diagnozuojamas emalio formavimosi sutrikimas – hipoplazija) tikrai įmanoma užkirsti kelią ligoms ir išlaikyti juos sveikus. Taisyklinga dantų priežiūra susideda iš kelių sudedamųjų dalių: kruopštaus dantų valymo, mitybos subalansavimo ir žalingų įpročių vengimo. Didžiausias dėmesys turi būti skirtas higienai: daugelis nežino, kaip taisyklingai valyti dantis. Kartais net suaugę pacientai tvirtina, kad anksčiau jų niekas nemokė, kaip tai daryti. Deja, tada jie ir savo vaikams negali perduoti žinių apie tinkamus burnos higienos įpročius, todėl labai svarbu to mokyti ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Jeigu bent du kartus per dieną kruopščiai nenuvalysite apnašų nuo dantų paviršiaus, jokios priemonės – nė profesionalūs dantų lakai, geliai ir pan. nepadės išlaikyti jų sveikų.

Į vaikų pirmuosius dantukus tėvai neretai pasižiūri pro pirštus – juk vis tiek iškris, o jų vietoje išdygs nauji – nuolatiniai dantys. Kokią įtaką pieniniai dantys turi nuolatinių formavimuisi?

Taip, pieniniai dantys turi savo „galiojimo laiką“. Jie mums reikalingi nuo kūdikystės iki ankstyvosios paauglystės (paskutiniai pieniniai dantys kartais iškrenta tik apie 11–12 metus). Šie dantys mums reikalingi ne tik kramtyti maistą, bet ir kalbos formavimuisi, žandikaulio augimui. Jei dantys sveiki – puiku. Tačiau, jei pieniniai dantys pradeda gesti vos tik išdygus pirmiesiems, kyla daug problemų. Didžiausia problema – dantų skausmas, dažniausiai užklumpantis visai netikėtai ir labai netinkamu laiku. Jei skauda, odontologo kabinete priimami rimti sprendimai, kartais dantį reikia pašalinti. Žinoma, danties šalinimas – paskutinis pasirinkimas, kai kitų galimybių nėra. Odontologams labai nemalonu tokią žinią pranešti tėvams, nes per anksti praradus bent vieną pieninį dantį, didėja netaisyklingo sąkandžio rizika.

Turiu pasakyti, kad „sugedusį“ dantį ne visada iškart pradeda skaudėti, kartais skausmas nė nepasireiškia, tačiau negydant pieninių dantų ėduonies, galimos komplikacijos: įvairaus laipsnio uždegimai dantyje arba aplink dantį, pūlinio susiformavimas. Pūlinys, esantis aplink pieninio danties šaknį, gali pakenkti nuolatinio danties formavimuisi. Jei atvejis sudėtingas, nuolatiniai dantys gali išdygti silpni (emalis būna netaisyklingai susiformavęs), ne savo vietoje (kreivai) arba išvis neišdygti. Todėl, jei pastebėjote dantų patamsėjimą, aptrupėjimą arba nuolat stringantį maistą tarpdančiuose – rekomenduoju nieko nelaukti ir kreiptis į savo odontologą arba vaikų odontologą. Bet kokią dantų ligą pastebėjus ankstyvoje stadijoje gydymas yra lengvesnis. Daugeliu ankstyvo ėduonies atvejų – plombavimas nereikalingas.

Visus tėvelius kviečiu apsilankyti pas savo odontologą vos tik išdygsta pirmasis dantukas. Pirmasis apsilankymas skirtas tėvams, informuoti juos, kaip išlaikyti dantis sveikus, kaip pasirinkti tinkamas priemones, kaip prižiūrėti. Odontologas įvertina riziką dėl ėduonies, paskiria atitinkamos sudėties dantų pastą, jei reikia, skiria ir papildomas priemones. Be to, rekomenduojama atvykti ir pakartotiniams profilaktinio patikrinimo vizitams po 3–12 mėn. (priklauso nuo rizikos susirgti ėduonimi laipsnio). Linkiu susitikti su savo odontologu laiku ir gauti visą reikiamą informaciją bei pagalbą. O, svarbiausia, rasti kantrybės laikytis odontologo nurodymų – taip užtikrinsite vaikų dantų sveikatą.

Ką būtina žinoti apie pieninių dantų priežiūrą, kokios klaidos pasitaiko dažniausiai?

Padėkite vaikui išsivalyti dantis. Pieninius dantis, lygiai taip pat kaip ir nuolatinius, reikia kruopščiai valyti. Vaikai iki 8 metų, patys to padaryti nemoka, tą turi daryti jų tėvai. Daugeliui tėvų tai neatrodo svarbu, dėl to jie linkę atsakomybę palikti pačiam vaikui, net jei jam tik treji. Tai didelė klaida. Net ir tada, kai vaikui sueina aštuoneri, nederėtų jo palikti vieno – prižiūrėkite, kaip vaikas valosi dantukus, jei reikia, padėkite.

Dantų pasta kiekvienam pagal poreikį. Dantų pastą turėtų parinkti odontologas kiekvienam vaikui individualiai. Ant pastos pakuotės užrašytas vaiko amžius, kuriam skiriamas produktas, skonis arba firmos pavadinimas – neturi reikšmės. Svarbiausia – pastos sudėtis. Pagrindinis mineralas saugantis dantis ir padedantis kovoti su ėduonimi (net padedantis stabilizuoti pažeidimus) yra fluoridas, jo kiekis pastose varijuoja nuo 0 iki 1450 ppm.

Vaiko mityba – dar vienas uždavinys tėvams. Tėvų uždavinys – ne tik užtikrinti, jog vaikas būtų sotus, bet atsakingai žiūrėti ir į tai, ką jis valgo ir kaip dažnai. Venkite gausaus lengvai skaidomų angliavandenių (cukrų) vartojimo. Vis garsiau kalbama apie „slaptą“ cukrų, tai yra produktus, kuriuose yra pridėtinio cukraus, nors mes apie tai kartais net nepagalvojame, pvz., majonezas, pomidorų padažas, salotų padažai, jogurtai, sulčių gėrimai, net kai kuriose duonos rūšyse yra daug cukraus. Šių produktų vartojimą ribokite. Saldus, lipnus ar rūgštus maistas daro neigiamą įtaką dantims, jei tokio maisto valgysime daug ir dažnai, dantys už tai tikrai nepadėkos.

Saldumynai – tikrai ne kasdien. Odontologų iniciatyva „Saldumynai šeštadieniais“ labai gražiai nusako pagrindinį saldumynų vartojimo principą: saldumynus valgyti galima, jie suteikia mums malonumą, bet žinoti ribas ir turėti saiką būtina. Siūlome nusistatyti šeimoje vieną savaitės dieną, kada bus galima lepintis saldumynais. Jei saldumynų įsigyjama ar gaunama kitomis dienomis, juos rinkite į saldumynų „banką“ ar „taupyklę“. Rekomenduojame šeštadienį, nes tądien dažnai visa šeima būna kartu. Jei pasirinksite kitą dieną – viskas gerai, tik stenkitės nekeisti „saldumynų dienos“. Kai diena ta pati, aiškiau visiems šeimos nariams, lengviau formuojasi įprotis. 

Į profilaktiką žiūrėkite atsakingai. Nepraleiskite apsilankymų pas odontologą, net jei jums atrodo, kad dantys sveiki, vaikui nieko neskauda ir pan. Kai odontologas pastebi ankstyvus dantų ligos požymius, problemos sprendimas daug lengvesnis. Prieš vykstant pas odontologą, tegul vaikas išsivalo dantis, taip gydytojas galės įvertinti, kaip jis tai daro. Jei burnos higiena nėra gera, jis gali pamokyti, kaip valyti „nepatogias“ vietas, jei reikalinga, gali skirti papildomas individualius poreikius atitinkančias priemones.

Pieniniai dantys: laukti, taisyti ar traukti? Kuris variantas geriausias?

Jei pieninis dantis pažeistas ėduonies (sugedęs), tuomet reikia įvertinti ar dantį dar įmanoma atstatyti plomba (kartais pažeidimas jau būna per didelis), ar nėra uždegimo apie dantį, kuris galėtų kenkti naujo nuolatinio danties formavimuisi, o galbūt dantis greitai turi keistis ir jau kliba. Yra daug scenarijų, kaip gali būti, todėl ir sprendimai įvairūs. Jei yra galimybė išsaugoti dantį, taip reikėtų ir daryti.

Ką daryti, kai pradeda klibėti pieniniai dantys?

Apie 5–6 metus, kai prasideda dantų kaita, vaikai patys pastebi, jog pradeda judėti vienas ar kitas dantis. Vaiką reikėtų nuraminti ir papasakoti, kad tai rodo, jog vaikas jau didelis. Visada gerai nuteikia istorijos apie dantų fėjas. Gerai, kai vaikas pats klibinasi savo judantį dantį (priminkite, kad prieš tai nusiplautų rankytes), tokiu atveju nenaudojama pernelyg didelė jėga ir dantis iškrenta lengvai. O pats geriausias būdas – valgyti kietesnį maistą, tokį kaip morkos, obuoliai, kietesnės duonos riekė, kietesnis sūris, vaikas net nepastebės, kaip greitai iškrito klibantis dantukas. Tačiau, jei pastebite, kad išdygo naujas dantis, o senasis dar neiškrito, kreipkitės į odontologą, kad pašalintų pieninį.

Parduotuvėse vaikiškų dantų pastų ir šepetukų – apstu. Sakykite, o kaip išsirinkti geriausią, vaikui tinkamiausią?

Šepetėlį reikėtų rinktis pagal vaiko burnytės dydį: kuo ji mažesnė, tuo ir šepetėlis mažesnis. Paprastai gamintojai tvarkingai sužymi vaikų amžiaus ribas ant šepetėlių pakuotės. Rinkitės tik minkštų šerelių šepetėlius (soft), vaikams netinka vidutinio kietumo (medium). Ar naudosite paprastą šepetėlį, ar elektrinį didelio skirtumo nėra, svarbu kokybiškai ir kruopščiai nuvalyti visus dantų paviršius. Elektriniai šepetėliai palengvina šį darbą. Kadangi šepetėlius reikia keisti kas 3 mėnesius arba anksčiau (jei šereliai išsiklaipo į šonus), tad galite kaskart išbandyti vis kitokį, taip atrasite sau patogiausią. Kalbant apie dantų pastas, jos rūšį turėtų parinkti odontologas individualiai.

Kokių maisto produktų, gėrimų šiukštu vengti, kai burnytėje dar pieniniai dantukai? O gal priešingai: kai dantys pieniniai, galima leisti daugiau nei su nuolatiniais, nes jie vis tiek iškris?

Pieniniai dantys gali kramtyti visą maistą, kaip ir nuolatiniai, kaip ir sugesti – lygiai taip pat, kaip ir nuolatiniai. Dėl vaiko amžiaus, dažnai būna iššūkis tokius dantukus pataisyti, todėl tikrai nereikėtų manyti, kad viskas paprasčiau. Vaikams, kaip ir suaugusiems, tinka tos pačios sveikos mitybos taisyklės: valgyti reguliariai, subalansuotą maistą, vengti užkandžiavimų, gerti nesaldintus gėrimus (geriausiai vanduo).