Ir beje, atsakymas nėra malonus. Mes vis dar labiau ruošiame vaikus praeičiai nei ateičiai.

Tai skamba paradoksaliai. Gyvename dirbtinio intelekto, automatizacijos ir milžiniško informacijos pertekliaus laikais, tačiau mokyklose vis dar pernelyg dažnai vertiname ne gebėjimą mąstyti, o gebėjimą atsiminti. Vertiname ne gebėjimą spręsti problemas, o gebėjimą teisingai atkartoti atsakymą.

Pasaulis jau seniai pasikeitė. Skirtingiausi analitikos centrai šimtus kartų pakartojo, kad svarbiausi ateities darbuotojų gebėjimai yra analitinis mąstymas, kūrybiškumas, gebėjimas mokytis visą gyvenimą, prisitaikyti prie pokyčių, dirbti komandoje ir naudotis technologijomis. Didelė dalis šiandienos mokinių dirbs darbus, kurių šiandien apskritai nėra. Tuo tarpu nemaža dalis profesijų, kurioms dabar ruošiame jaunus žmones, po dešimtmečio bus iš esmės pasikeitusios arba automatizuotos.

Ir čia slypi pirmoji problema. Mes vis dar ruošiame vaikus stabiliai darbo rinkai, kurios nebėra.

Antroji problema - finansinis raštingumas. Daugelis jaunuolių baigia mokyklą nežinodami, kaip sudaryti asmeninį biudžetą, kaip veikia paskolų sistema, ar mokesčių sistema. Paradoksalu, bet žmogus gali puikiai išspręsti sudėtingą, kone aukštosios matematikos uždavinį, tačiau pasirašęs pirmąją vartojimo paskolos sutartį padaryti klaidą, kuri jam kainuos tūkstančius eurų.
Trečioji problema - kritinis mąstymas. Gyvename laikais, kai dirbtinis intelektas gali parašyti tekstą, sukurti nuotrauką ar vaizdo įrašą, kurio beveik neįmanoma atskirti nuo tikrovės. Dezinformacija tampa vis rafinuotesnė. Vis dėlto daugeliui mokinių vis dar retai sistemingai aiškinama, kaip atpažinti manipuliaciją, kaip vertinti informacijos šaltinius, kaip suprasti statistiką ir nepasiduoti emocinėms antraštėms. Šiaip jau ateityje svarbiausia bus ne rasti informaciją, nes jos bus per daug. Tiesą sakant, jau ir yra. Svarbiausia bus atskirti tiesą nuo triukšmo.

Ketvirtoji problema - emocinis atsparumas. Sociologinės jaunimo apklausos atskleidžia, kad vis daugiau jaunų žmonių susiduria su nerimu, vienišumu ir psichologiniais sunkumais. Lietuvos statistika taip pat ne kartą rodė prastesnius nei Europos vidurkis jaunimo emocinės savijautos rodiklius. Tačiau mokyklose vis dar daugiau dėmesio skiriama formulei nei gebėjimui susidoroti su nesėkme. O juk gyvenime būtent nesėkmių valdymas dažnai lemia daugiau nei iškaltas vadovėlis.

Penktoji problema - verslumas ir iniciatyva. Daugelyje pažangiausių švietimo sistemų, pavyzdžiui, Suomijoje, Estijoje ar Nyderlanduose, vis daugiau mokomasi per projektus, realių problemų sprendimą ir bendradarbiavimą. Vaikai mokosi ne tik atsakyti į mokytojo klausimus, bet ir patys kelti klausimus. Lietuvoje tokios iniciatyvos taip pat atsiranda, tačiau jos vis dar dažnai priklauso nuo pavienių mokyklų ar motyvuotų mokytojų, o ne nuo visos sistemos.

Šeštoji problema - technologinis raštingumas. Tai nėra vien programavimas. Tai gebėjimas suprasti dirbtinio intelekto galimybes ir rizikas, dirbti su duomenimis, saugoti savo skaitmeninį saugumą, suprasti algoritmų įtaką mūsų pasirinkimams. Jei prieš dvidešimt metų buvo svarbu išmokti naudotis kompiuteriu, šiandien svarbu suprasti, kaip kompiuteris priima sprendimus.
Septintoji problema – tai gebėjimas bendradarbiauti. Darbo rinkoje vis mažiau vertinamas vienišas genijus ir vis labiau - žmogus, kuris geba dirbti komandoje, išklausyti kitą, argumentuoti savo poziciją ir ieškoti kompromiso. Tačiau mokykloje vis dar dominuoja individualus vertinimas ir individuali konkurencija.

Ir pagaliau aštuntoji problema – pati vertinimo filosofija. Kol mokiniui svarbiausias klausimas yra „kiek gausiu balų?“, o ne „ką išmokau?“, tol švietimo sistema ugdo ne smalsumą, o baimę suklysti. Būtent todėl dalis vaikų nustoja mėgti mokytis dar nebaigę mokyklos.

Nesiūlau lygintis su Suomija, ar Estija, nes jau atsibodo. Siūlau lygintis tarkime su Pietų Korėja. Ši valstybė įrodė, kad aukšti akademiniai rezultatai gali būti derinami su kūrybiškumu, savarankiškumu ir šiuolaikiniais gebėjimais. Tai reiškia, kad problema nėra pasirinkimas tarp žinių ir įgūdžių. Geriausios sistemos sugeba ugdyti abu.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra, ar mūsų vaikai pakankamai daug mokosi. Jie mokosi daug. Gal net per daug. Klausimas – ko jie mokosi.

Galbūt pats metas pripažinti nepatogią tiesą. Lietuvos mokykla šiandien vis dar bando paruošti jauną žmogų pasauliui, kurio jau nebėra. Kol klasėse dominuos praeities logika, darbo rinkoje mūsų vaikų lauks dideli iššūkiai. Ir kuo ilgiau delsime tai pripažinti, tuo brangiau už šį atsilikimą sumokės ne tik dabartiniai abiturientai. Sumokės visa valstybė.

Nes dabar svarbiausias egzaminas vyksta ne mokiniams. Jį laiko Lietuvos švietimo sistema. Ir kol kas dar nepasiekta net keturių balų kartelė pagal dešimtbalę sistemą.

Šis komentaras skelbtas „Žinių radijuje“ liepos 16 dieną.