Rašyti šį tekstą įkvėpė  neseniai „Delfi.lt‘  paskelbtas Švietimo, mokslo ir sporto ministrės J. Šiugždinienės ELTA agentūrai duotas  interviu: „Šiugždinienė apie aukštus reikalavimus pokyčiams: švietimas nėra ta sritis, kurioje rezultatai matomi jau kitą dieną.“ 

Interviu pasirodė kaip atsakas į žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Sarafino žurnale bei eilėje interviu išsakytą kritiką ministerijos puoselėjamai ir diegiamai Tūkstantmečio mokyklos programai (toliau – TMP). Interviu „Žinių radijui“ /2023 m. balandžio 1 d. /  G. Sarafinas apie šį projektą atsiliepė kategoriškai neigiamai: „Tūkstantmečio mokyklų projektas tampa parodija“.

Jo pasisakymą kritiškai pakomentavo ministrės patarėjas Dainoras Lukas, tačiau tai, atvirai kalbant, tebuvo pilstymas  iš tuščio į kiaurą. Matyt, šitai suprato ir ministrė, todėl ji pati ėmėsi reabilituoti ministerijos darbus. 

Savo interviu ministrė pradėjo teiginiu, jog pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodžiusi kritika ministerijos neveiksnumui dėl TMP esanti nepagrįsta: „Aš tikrai negirdėjau kažkokios racionalios kritikos. Ir kad tai būtų kažkokia kritika... Apie tai kalbant girdėjau vieną žmogų, bet tikrai negaliu to laikyti pagrįsta kritika, nes net nežinau, apie ką čia kalba. Aš neturiu, ką atsakyti, nes nėra kalbama apie kažką konkretaus. Sėdint ant sofos galiu kritikuoti bet ką ir sakyti, kad ten yra kažkas blogai.“ /cituojama pagal nurodytą straipsnį Delfyje/ 

Perskaičiau, ir gaila pasidarė ministrės, kad ji, matomai, per darbus ne tik pati nieko nebemato ir nebegirdi, bet ir neturi gerų padėjėjų ir patarėjų, kurie jai referuotų žiniasklaidoje pasirodančius itin argumentuotus žinomų, autoritetingų švietimo ir mokslo specialistų TMP vertinimus. Tad pasivarginau priminti ministrės patarėjų ir padėjėjų komandai, kad jie atkreiptų viršininkės dėmesį bent jau į kelis straipsnius bei komentarus.

Pradėti būtų galima nuo LR Seimo nario akademiko  Gino Eugenijaus Jovaišos straipsnio „Tūkstantmečio mokyklos kaip pavojingas socialinis eksperimentas“ https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/eugenijus-jovaisa-tukstantmecio-mokyklos-kaip-pavojingas-socialinis-eksperimentas-18-1660538?copied:

Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus nuomonė buvo išsakyta „Delfi TV“ laidoje „Iš esmės“ (tekstas skelbtas www.DELFI.lt 2022 m. rugsėjo 3 d. ): “Po trejų metų situacija mokyklose bus katastrofinė“. Beje, panašią nuomonę toje pačioje laidoje išsakė ir Darius Kuolys, buvęs pirmasis atkurtos nepriklausomos LR Švietimo ir mokslo ministras. 

Dėmesio vertas ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojo Roberto Ramanausko straipsnis „Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“ / https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/robertas-ramanauskas-del-mokymosi-rezultatu-kalti-ne-mokytojai-o-is-esmes-ydinga-sistema.d?id=84370543/. bei  LR Seimo narės profesorės Vilijos Targamadzės straipsnis: „Tūkstantmečio mokyklų programa – tviskantis burbulas ar spyris švietimo sistemai?“ / https://www.lsdp.lt/prof-v-tar... , ir kt.

Manau, kad  suminėtų straipsnių ir pasisakymų užtenka, kad įsitikintume, jog ministrės replika „apie tai kalbant girdėjau vieną žmogų“ liudija jos nesidomėjimą tuo, kaip visuomenė reaguoja į  TMP. Tokia pozicija skeptiškai nuteikia skaitytoją/klausytoją visko, ką kalba ministrė, atžvilgiu. Skeptišką nusiteikimą sutvirtina ir kita ministrės pastaba: „Sėdint ant sofos galiu kritikuoti bet ką ir sakyti, kad ten yra kažkas blogai“. 

Žinoma, sėdėdama ant sofos, ministrė išties gali leisti sau sakyti bet ką, bet kiekvienas, kas yra susipažinęs  su minėtų autorių moksline, publicistine bei visuomenine veikla,  neapkaltintų jų, kad jie tik „sėdi ant sofos“ ir kritikuoja.

Kaip didžiausią savo ministerijos darbo pasiekimą ministrė mini politinių partijų susitarimą (toliau – Susitarimas) dėl švietimo politikos, prie kurio buvo dirbama ištisus metus. Ministrė yra įsitikinusi, kad „jis labai padėjo mums visiems vienas kitą suprasti – tiek opozicijai, tiek pozicijai“. Ir pakartojo: „Mano nuomone, parlamentinių partijų susitarimas mums labai padėjo nusibrėžti tam tikras svarbias kryptis ir linijas“.

O ką apie tą Susitarimą mano Seimo narys, buvęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas G. E. Jovaiša? 

Jo straipsnis – pavyzdys nuoseklios, akademiškai sustyguotos  analizės, tad nenuostabu, kad paviršutiniškai mąstantiems biurokratams jis galėjo pasirodyti neįkandamas.

Straipsnis suskirstytas į penkis poskyrius: I. Ar tikslas pateisina priemones? – Atsakymas: ne, nepateisina; II. Ar tikrai pagerės ugdymo kokybė ir mokinių ugdymosi pasiekimai? Atsakymas – ne: nes „nėra jokio realaus pagrindo manyti, jog mokyklų stambinimas, vertimas jų tūkstantiniais fabrikais bei mažesnių gimnazijų regionuose likvidavimas sukurs geresnę ugdymo kokybę ir lems aukštesnius mokinių pasiekimus.“;  III. Politinių partijų Susitarimas dėl švietimo ir „Tūkstantmečio mokyklų“ programa: ar kas nors sieja šiuos švietimo politikus dokumentus?“ -  Atsakymas greičiau neigiamas; IV. Kokios gali būti šio socialinio eksperimento pasekmės? - Atsakymas trumpai: „Apibendrintai galėtume įvardinti šias: centrinės valdžios ir savivaldos susipriešinimas, regionų kultūrinis, intelektinis, ekonominis ir kt. nuskurdimas, atskirtis regionuose, regioninės plėtros stabdymas, Lietuvos švietimo žemėlapio netolygumai ir visapusiško švietimo prieinamumo mažėjimas bei dalies mokinių iškritimas iš švietimo sistemos, suponuojantis dar didesnę elitizmo ir menkai išsilavinusios dalies visuomenės skirtį, palaipsninį valstybinio švietimo nykimą ir privataus sektoriaus švietime dominavimą“; V. “O ką daryti?“

Atsakymui pateikiama Lietuvos savivaldybių asociacijos nuomonė, kuri remiasi 50 apklaustų savivaldybių atsakymais. Ir ką sužinome? Ogi tai: „Savivaldybių atstovų nuomone, priemonės mokinių pasiekimų rezultatų gerinimui yra pasirinktos ne tos, nes turėtų būti skatinimo priemonės, o ne per griežtos direktyvos. Rietavo, Plungės, Telšių ir Mažeikių raj. savivaldybių merų nuomone, nuostata, kad į „TM“ programą gali pretenduoti tik tos savivaldybės, kuriose mokosi daugiau nei 1000 mokinių, yra diskriminacinė. Būtų tikslinga ir racionalu taisyti Mokyklų tinklo kūrimo taisykles, paliekant jas tik kaip rekomendacijas, pagal kurias savivaldybės turėtų teisę pačios spręsti dėl mokyklų regionuose. Savivaldybių atstovai siūlo /.../ leisti daugiau išimčių dėl vienos, o ne privalomai dviejų III gimnazijos klasės komplektavimo, palikti mažiausią sąlyginį 12 mokinių skaičių gimnazinėse klasėse, o reikalavimą – „ne mažiau kaip po dvi III gimnazijos klasės“ – palikti rekomendacinio pobūdžio, leidžiant spręsti pačioms savivaldybėms, įvertinus esamą situaciją, socialinį, ekonominį, kultūrinį vietos kontekstą bei turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius“.

Straipsnio pabaigoje pateikiamos  „Baigiamosios pastabos“,  kuriose – tiesioginis kirtis ministrės išliaupsintajam partijų Susitarimui: „ Baigus šią apžvalgą, kiekvienam skaitytojui iškils klausimas – kodėl reikia peržiūrėti šį Susitarimą. O gal ir apskritai iš jo pasitraukti.“? 

Atsakymą į klausimą diktuoja skirtingos visuomenės ir valdančiųjų vertybinės nuostatos bei jų skirtingas  Lietuvos ateities matymas.

Pagal valdančiųjų viziją, TMP projektas „yra skirtas tokios Lietuvos ateičiai, kurioje yra keli miestai ir keliolika provincijos centrų. Todėl ir pasirinkta švietimo kryptis –mokyklų tinklo stambinimas, mokinių klasėje skaičiaus didinimas, geriausių mokytojų telkimas į stambiuosius švietimo centrus“. O visuomenės, su kuria solidarizuojasi akademikas G.J. Jovaiša, „vertybinis ateities Lietuvos supratimas suponuoja darnią Lietuvą su klestinčia provincija ir išplėtotu mokyklų tinklu“. 

Jeigu Švietimo ministerija savo projektuose išties vadovautųsi Susitarimo dvasia, tai, akademiko nuomone, ji „tarsi tas subalansuotas visų sričių tiltas vestų į švietimo ateitį ir jį statytų visos parlamentinės partijos. Bet taip neatsitiko – Susitarimas ir ypač jo bendrojo ugdymo dalis netapo visų palaikoma švietimo ateitimi. Ja tapo Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kurią palaiko, deja, ne visos partijos ir pedagogai“.   

Labai didelė ateities mokyklų problema yra pedagogų kadrai ir jų rengimas. Apie ją minėtoje DelfiTV laidoje “Iš esmės“ kalbėjo ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, ir Darius Kuolys, ir Gintaras  Sarafinas.

„Mokykla baigia išsikvėpti. Tie puikūs mokytojai yra pavargę, didelė dalis jų jau yra pensinio amžiaus, galėtų jau ir nebedirbti. Didelė dalis mokytojų pasitraukė iš sistemos per karantiną dėl valstybės siūlomų kompensacijų. Tarsi sistemiškai buvo pabandyta galutinai iššluoti mokytojus. Galima kurtis iliuziją, bet šiuo metu situacija yra dramatiška, po trejų metų realiai bus visiškai katastrofinė situacija, nes tų mokytojų, kuriuos įsivaizduojame, beveik nebelieka“ (Saulius Jurkevičius). 

„Mes turime labai daug gerai dirbančių, pasiaukojančiai dirbančių brandaus amžiaus mokytojų, bet jie trauksis. Jaunimas šiandien, ypač gabus, labai retai renkasi mokytojo profesiją. Mes šiandien apskritai į pedagogikos mokslus neturime pritraukę gabiausių protų. Tai yra toks intelektualinis mūsų nukraujavimas, intelektualinė bejėgystė, kurią mes užsiprogramavome; /.../ Mes mėginame atnaujinti ugdymo turinį, bet kur mūsų ugdymo turinio mokslų daktarai, gavę europinį, pasaulinį išsilavinimą, kurie strateguotų? Ugdymo turinio reformos yra pačios subtiliausios, pačios sudėtingiausios. Jos daromos su labai rimtais tyrimais. Mes Lietuvoje vieninteliai darome esminę reformą, kuri 30 metų lems mūsų mentalitetą, viešųjų pirkimų būdu“  (D. Kuolys).

Nors oficialiai skelbiama, jog Lietuvos mokykloms trūksta apie 600 pedagogų, G. Sarafinas teigia, kad tai -  tik ledkalnio viršūnė. „Iš principo jų stinga maždaug 4000, tačiau kadangi didina krūvius, atrodo, kad jų stinga mažiau. Manoma, kad lituanistui normalu turėti 20 valandų, matematikui – 24, bet jei žmogus ima virš 30 kassavaitinių pamokų, jis tiesiog užkaišo skyles, gelbėja, bet kalbėti apie kažkokį individualumą, pagalbą, ten jokių šansų“, – tikina žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius, ir nėra jokio pagrindo juo netikėti.

Ne vieną skaudų kritikos žodį kvalifikuoti švietimo ir mokslo specialistai skyrė ir ugdymo turiniui bei ugdymo metodikai. Ypač griežtas Saulius Jurkevičius: „Tame ugdymo turinyje ir visame ugdymo kontekste tiek paleista absurdiškų, kenksmingų, ant nesąmonės ribos balansuojančių idėjų, kad tai visiškai sugriovė bent kažkokį pagrindą, kurį įgydavo mokiniai. Prieisime prie to, kad [mokiniai] „Tautiškos giesmės“ nesugebės išmokti mintinai, nes nieko nebereikia mokėti, nereikia atsiminti, galima daryti kažkaip kitaip. Pati mokymo idėjinė linija yra visiškai sugriauta. <…>. Viskas tame kontekste yra išbalansuota“.

Kad tai ne tuščia kritika, „atsisėdus ant sofos“, liudija vienos lituanistės  profesorės aiktelėjimas, paėmus į rankas 6-os klasės lietuvių kalbos vadovėlį: „Nesuprantu, kaip galima ko nors iš jo išmokti... NEDELSIANT, TUČTUOJAU grąžinti į mokyklas sisteminį kalbos mokymą ir atskirti literatūros ir kalbos vadovėlius! Baikim vieną kartą mėgdžioti "pažangius" ar ne tokius pažangius užsienio mokymo metodus, nes nusiritom iki galai žino kokio lygio... Šitame vadovėlyje nematau jokios sistemos, tai nei velnias, nei gegutė. LABAI PANAŠU, kad lietuvių kalbos vadovėlius rengia ne tik mokykloje nedirbantis žmogus, bet ir vaikų nematęs. „Įsidarbinau“ savo anūkės lietuvių kalbos korepetitore. Pažiūrėsim, kas greičiau išmokys - vadovėlis ar aš. Jeigu kam įdomu, galėčiau raportuoti, kaip sekasi“ (iš asmeninio susirašinėjimo).

Atsiprašau skaitytojų, kurie, gal būt, pavargo nuo gausybės citatų, bet jų negalėjau išvengti, nenorėdama būti apkaltinta tuščiu postringavimu. Bet turiu ir keletą savo pastebėjimų, kurie gimė, iš arti žiūrint ir matant, kuo TMP gresia  vadinamajai provincijai.

Aštuonetą metų teko dirbti Kretingos savivaldybės Tarybos Švietimo komitete, tad neblogai susipažinau su rajono  gimnazijų, kurių rajone penkios, vargais, darbais bei rezultatais. Dvi gimnazijos yra pačiame rajono centre Kretingoje, o kitos – Salantų, Darbėnų miesteliuose bei Vydmantų gyvenvietėje. Štai toms trims pagal TMP gresia liūdnas likimas, nes jos neatitinka pagrindinio reikalavimo – tam tikro mokinių skaičiaus gimnazijos klasėse ir apskritai – gimnazijoje (šiek tiek virš 400 moksleivių). 

O kaip su jų darbo kokybe, ugdymo lygiu, mokymo rezultatais? Pateiksiu ministrės taip nemėgiamo, bet pedagogams įdomaus „Reitingo“ žurnalo vykdomų ir  2023 metų pradžioje paskelbtų tyrimų rezultatus. Įvardijamos penkiasdešimt gimnazijų, geriausiai išmokiusios vieną ar kelis iš mokykloms privalomų dalykų. Tarp jų – ir keturios  Kretingos savivaldybės gimnazijos.

Kretingos Pranciškonų gimnazija: puikiai išmoko fizikos (23-čia vieta), matematikos (39-ta vieta), informacinių technologijų (50-a vieta).

Salantų gimnazija: 11-ta vieta, mokant lietuvių kalbos, ir 17-ta vieta – už biologijos žinias. 

Kretingos J. Pabrėžos universitetinė gimnazija: 34-ta vieta informacinių technologijų mokyme.

Pirmą kartą į geriausių penkiasdešimtuką  su biologijos žiniomis (39-ta vieta) įkopė ir Darbėnų miestelio gimnazistai. 

Ką rodo šie rezultatai? Ogi tai, kad  mokymo kokybė nepriklauso (ar bent nepriklauso tiek, kiek tuo nori visuomenę įtikinti ministerija su savo TMP) nuo mokinių skaičiaus ar mokyklos nuotolio nuo Vilniaus, o  yra pedagogų profesionalumo bei mokyklos aprūpinimo moderniomis technologijomis rezultatas.

Salantų gimnazija, visais laikais, dar būdama paprasta vidurinė mokykla, garsėjo Lietuvoje kaip viena geriausių kaimo tipo vidurinių mokyklų. Keletą metų jos rezultatai buvo smuktelėję dėl per ilgai užsitęsusios mokyklos renovacijos, bet ją užbaigus, gimnazija vėl kopia aukštyn. Tačiau pagal esamą moksleivių skaičių, jai gresia prarasti gimnazijos statusą. Kitos gimnazijos, į kurias galėtų važinėtis moksleiviai iš Salantų, būtų už 35-40 km., Kretingoje ar Skuode. 

Tai kas laukia Salantų moksleivių, norinčių tęsti išsilavinimą? Gyvenimas geltonajame autobusiuke? Kol geltonasis autobusiukas apvažiuos ne tik pačius Salantus, bet aplinkinius kaimelius, rankiodamas po du-tris moksleivius, užtruks ne mažiau valandos, o gal ir daugiau. Ir atgal – ne greičiau. O jei papildomi užsiėmimai, popamokinė veikla ir pan.?

Panašioje padėtyje atsidurtų ir Darbėnų, ir kitų mažųjų gimnazijų moksleiviai, kuriems po TMP reformos artimiausia gimnazija nutoltų  per 20, 30 ar net daugiau kilometrų.

Ar koks nors rimtas žmogus patikės, kad  „pagerės“ tokių keliauninkų mokymosi sąlygos, galimybės gauti neva modernesnį, geresnį išsilavinimą, jei jiems mažiau liks laiko ir savarankiškam darbui, ir poilsiui?

Tad kokia išliaupsintosios TMP prasmė?

Į šį klausimą atsako Norvegijoje dirbantis profesorius dr. Gediminas Karoblis: "Kuo blogesnė padėtis valstybinėse mokyklose, tuo labiau klesti privačios, o ypač – siekiančios pelno. Nereikia būti pranašu norint įžvelgti, kad palaipsniui lietuviškoji mokyklų sistema panašėja į amerikietišką arba anglišką, o ne „skandinavišką“. Turtingieji ir išskirtiniai mokosi privačiose įstaigose, o „liaudžiai“ „palaikoma“ valstybinė sistema. Tačiau iš to gali sekti ir pranašiška mintis. Mūsų švietimo sistemos tamsa pasireiškia ne žinojimo trūkumu (žinojimo net per daug), bet saviapgaule ir apsileidimu moraliniuose dalykuose." /Prof. dr. Gediminas Karoblis. Tamsa švietimo ministerijoje. www.laikmetis.lt/