Mokykla pasikeitė – pasikeitė ir mokytojo darbas

Šiuolaikinė Lietuvos mokykla mokytojui kelia gerokai daugiau reikalavimų nei vien gerai išmanyti dėstomą dalyką. Klasėje susitinka labai skirtingi vaikai – skiriasi jų gebėjimai, motyvacija, šeimos aplinka, emocinė būsena, mokymosi tempas ir pagalbos poreikis. Įtraukusis ugdymas dar labiau išryškino tai, kas mokytojams ir anksčiau buvo pažįstama: tos pačios užduoties, to paties paaiškinimo ir to paties tempo visiems neužtenka.

Vienam vaikui pakanka kartą paaiškinti. Kitam reikia parodyti kitu būdu. Trečiam sunku perskaityti užduotį. Ketvirtas viską supranta, tačiau nedrįsta kalbėti. Penktas tą rytą į mokyklą galbūt atėjo po konflikto namuose ir matematika šiuo metu yra paskutinis dalykas, kuriam jo smegenys pasiruošusios.

O mokytojas stovi prieš visą klasę ir per tas pačias 45 minutes turi kažkaip pasiekti juos visus.

Prie to prisideda programų pokyčiai, atsiskaitymai, dokumentacija, elektroniniai dienynai, susitikimai, mokymai, bendravimas su tėvais ir nuolatinis poreikis prisitaikyti prie besikeičiančios švietimo sistemos. Mokytojas šiandien turi būti ne tik savo dalyko specialistas, bet iš dalies ir psichologas, konfliktų mediatorius, technologijų žinovas, organizatorius bei žmogus, gebantis labai greitai persiorientuoti.

Vaikas į pamoką atsineša ne tik kuprinę

Kartais suaugusiesiems lengva pamiršti, kad vaikas mokykloje nepalieka savo gyvenimo už klasės durų. Jis ateina su tuo, kas tą dieną vyksta jo pasaulyje.

Galbūt jis susipyko su geriausiu draugu. Gal namuose tėvai skiriasi. Gal klasėje jaučiasi nereikalingas. Gal vakar socialiniuose tinkluose perskaitė apie save tai, ko nė vienas penkiolikmetis neturėtų skaityti. Gal jam sunku susikaupti, skaityti ar rašyti, tačiau jis nenori, kad kiti tai pastebėtų. O gal jis tiesiog išgyvena tą sudėtingą amžių, kai pats nežino, kas su juo vyksta.

Visa tai atsisėda į mokyklos suolą kartu su vaiku.

Todėl kartais labai daug reiškia mokytojas, kuris, užuot iš karto paklausęs „kodėl nepadarei?“, pirmiausia pastebi, kad kažkas ne taip. Mokytojas, kuris geba atskirti nenorą nuo negalėjimo, tingėjimą nuo pasimetimo, demonstratyvų elgesį nuo desperatiško noro būti pastebėtam.

Tai nereiškia, kad mokytojas turi tapti terapeutu ar išspręsti visas mokinio problemas. Jis negali ir neturėtų prisiimti tokios atsakomybės. Tačiau kartais vienas suaugęs žmogus, kuris pasako „matau, kad tau sunku“ arba „pabandykime kitaip“, vaikui gali reikšti daugiau, nei tas suaugęs kada nors sužinos.

Pažymys pasako ne viską

Mokykloje reikia vertinti žinias, tačiau labai svarbu, kad pažymys netaptų vaiko vertės matu.

Vienam aštuonetas gali būti beveik be pastangų gautas rezultatas, kitam šešetas – kelių vakarų darbo ir didžiulės pergalės rezultatas. Vienas vaikas puikiai rašo kontrolinius, tačiau bijo kalbėti prieš klasę. Kitas moka nuostabiai samprotauti, bet jo rašto darbe pilna klaidų. Trečiam reikia daugiau laiko, tačiau gavęs jo gali parodyti kur kas daugiau, nei spėja per standartinį atsiskaitymą.

Mokytojas, kuris mato ne tik rezultatą, bet ir pastangą, gali pakeisti vaiko santykį su mokymusi.

Yra didžiulis skirtumas tarp vaiko, kuris po nesėkmės galvoja „aš kvailas“, ir vaiko, kuris galvoja „šito dar nemoku“. Kartais tą vieną mažą žodelį „dar“ į jo gyvenimą įdeda būtent mokytojas.

Kartais vienas sakinys keliauja kartu visą gyvenimą

Daugelis suaugusių žmonių nebeprisimena didžiosios dalies mokykloje išmoktų faktų. Tačiau stebėtinai gerai prisimena mokytojų pasakytus sakinius.

„Tau niekada nesiseks matematika.“

„Tu labai gerai rašai.“

„Iš tavęs nieko nebus.“

„Tu gali daugiau, negu pats manai.“

Kartais tie žodžiai pasakomi tarp kitko ir mokytojas juos pamiršta dar tą pačią dieną. Vaikas gali juos nešiotis dešimtmečius.

Tai viena didžiausių šios profesijos galių ir kartu viena didžiausių jos atsakomybių. Mokytojas susitinka su žmogumi tuo metu, kai šio santykis su savimi dar tik formuojasi. Kai kitų žmonių žvilgsnis labai stipriai prisideda prie atsakymo į klausimą: „Kas aš esu ir ką aš galiu?“

Todėl mokytojo tikėjimas vaiku nėra vien gražus pedagoginis priedas. Kartais jis tampa atramos tašku, nuo kurio jaunas žmogus pradeda tikėti savimi.

Tačiau ir mokytojas yra žmogus

Kalbėdami apie mokytojo misiją kartais sukuriame dar vieną pavojingą lūkestį – tarsi geras mokytojas turėtų būti be galo kantrus, visada supratingas, niekada nepavargęs ir pasiruošęs kiekvienam vaikui atiduoti tiek laiko, kiek šiam reikia.

Tačiau klasėje gali būti kelios dešimtys mokinių. Po vienos pamokos laukia kita, paskui dar kita. Vakare – darbų taisymas, pasiruošimas kitai dienai, žinutės ir kitos pareigos. Mokytojas taip pat turi savo šeimą, rūpesčių, nuovargį ir ribas.

Todėl pagarba mokytojui neturėtų apsiriboti gėlėmis spalio 5-ąją. Ji turėtų reikšti ir supratimą, kad kokybiškam ugdymui reikia sąlygų: laiko pasiruošti, realios pagalbos dirbant su skirtingų poreikių vaikais, specialistų mokyklose, protingos administracinės naštos ir visuomenės pasitikėjimo.

Negalime iš mokytojo reikalauti individualaus dėmesio kiekvienam vaikui ir tuo pačiu palikti jį vieną su klase, kurioje vienu metu reikia spręsti daugybę skirtingų mokymosi ir emocinių situacijų.

Mokytojo darbo rezultatas kartais pasimato po daugelio metų

Yra profesijų, kurių rezultatą gali pamatyti tą pačią dieną. Pastatei – stovi. Sutvarkei – veikia. Pagaminai – gali parodyti.

Mokytojo darbas kitoks.

Jo pasėta sėkla kartais sudygsta po dešimties ar dvidešimties metų. Buvęs mokinys vieną dieną supranta, kodėl mokytoja taip atkakliai vertė jį perrašyti tą rašinį. Kodėl mokytojas neleido pasakyti „aš nemoku“. Kodėl kažkas pasiliko po pamokos ir dar kartą paaiškino. Kodėl apgynė prieš klasę. Kodėl pareikalavo daugiau būtent tada, kai buvo lengviau numoti ranka.

Ir labai dažnai mokytojas apie šį savo darbo rezultatą taip niekada ir nesužino.

Gal todėl Mokytojo dieną verta prisiminti ne tik tuos pedagogus, kurie mus daugiausia išmokė savo dalyko. Verta prisiminti ir tuos, šalia kurių buvo saugu nežinoti. Tuos, kurie leido suklysti nepažemindami. Tuos, kurie pastebėjo pastangą, nors rezultatas dar nebuvo puikus. Tuos, kurie sudrausmino, kai to reikėjo, bet nenurašė. Tuos, kurie vienu sakiniu, žvilgsniu ar paprastu „aš tavimi tikiu“ padėjo vaikui žengti dar vieną žingsnį.

Nes geras mokytojas perduoda ne tik žinias. Jis prisideda prie to, kokiu žmogumi vaikas išdrįs tapti.

Ir galbūt tai yra viena vertingiausių dovanų, kurias vienas žmogus gali palikti kito žmogaus gyvenime.

Su Mokytojo diena visus, kurie ne tik moko, bet ir mato žmogų, kurį moko.