Pasaulyje egzistuoja įvairiausi vaikų mokymosi modeliai. Pavyzdžiui, savivada grįstas mokymas(is), nuotolinis, namų bei mokymas(is) šeimoje. Pastarasis yra sparčiausiai auganti mokymosi forma tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek ir visame pasaulyje. Šis metodas jau tyrinėtas mokslininkų. Duomenys iš tiesų džiuginantys. Įvardijama, kad tyrimų duomenimis akademiniai pasiekimai paprastai 15–30 procentų aukštesni nei besimokančiųjų tradicinėse ugdymo įstaigose. Taip pat vaikai, kurie mokosi savarankiškai, paprastai savo bendraamžius lenkia socialine, psichologine ir emocine raida. Pavyzdžiui, geresniais kasdieniais, lyderystės įgūdžiais, stipresniu bendruomeniškumu, pasitikėjimu savimi, motyvacija, atsakingumu ir panašiai (pasiskaityti plačiau apie tai galite – http://laisvivaikai.lt/tyrimai/). Tai vyksta plačiajame pasaulyje.
O ką mes apie tai žinome? Su kiek iš šių terminų mums yra tekę susidurti?
Gyvename nepriklausomoje (laisvoje?) Lietuvoje, tačiau joje, be visiems žinomos, leidžiama tik viena mokymo forma – tai nuotolinis mokymas. Jis, kaip nurodoma Mokymo namuose organizavimo tvarkoje, „<...> skiriamas mokiniams, kurie dėl įvairių ligų, patologinių būklių ar patirtų traumų negali lankyti mokyklos.“. Tad kodėl mes savoje šalyje neturime galimybės rinktis? Juk ji labai aktuali daugeliui žmonių. To priežastys įvairiausios. Apie jas būtų galima kalbėti labai ilgai. Švietimo įstaigos tiesiog nyksta (naikinamos?) akyse, mokymo kokybė jose vis labiau prastėja (turbūt jau ne paslaptis, kad gero mokytojo dažnai tenka su žiburiu ieškoti), šiais laikais augantys vaikai – tai visai kitokia karta, karta kitaip matanti, suvokianti pasaulį, o Švietimo sistema stipriai atsilieka ir neatliepia vaikų poreikiams. Ir tai tik dalelė to paveikslo, dalelė priežasčių.
Kilus poreikiui visada atsiranda aktyvių žmonių, kurie imasi konkrečių veiksmų, norėdami pakeisti esančią sistemą. Tokia situacija susiklostė ir 2012 metais, kai Lietuvoje buvo uždraustas namų mokymas. Susibūrę žmonės įsteigė Mokymosi šeimoje asociaciją ir ėmė veikti, siekdami Lietuvoje įteisinti mokymąsi šeimoje bei tuo pačiu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytą tėvų teisę parinkti mokymąsi vaikui. Žingsniuota kantriai ir nuosekliai visus tuos metus. Buvo bendraujama su Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovais. Ir štai visai neseniai (praėjusią savaitę) Seime vykusiame Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje buvo atliepta pateiktam Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo projektui.
Posėdžio metu įvardytos Teisės departamento pateiktos išvados. Jose nurodomas šio mokymosi modelio aiškesnio įstatyminio principo reglamentavimo, numatomų naudotinų metodų, mokytojų darbo su vaikais formų, galimo mokymosi papildomo finansavimo detalizavimo trūkumas. Komiteto vardu kalbėjęs akad. Eugenijus Jovaiša išreiškė pritarimą tėvų norui vaikus ugdyti namuose, taip pat įgarsino neraminantį klausimą – mokymosi kokybės kontrolę.
Norint vaikams suteikti kuo geresnį išsilavinimą, pasiryžta kokybiškai paruošti poįstatyminius aktus. Šiuo tikslu suformuota darbo grupė, kurią sudaro Švietimo ir mokslo komiteto nariai (Aušra Papirtienė, Dovilė Šakalienė, Gintaras Steponavičius, Edmundas Pupinis), Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vadovas Aidas Aldakauskas, taip pat Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos, Viešosios įstaigos „Meda project“, Lietuvos tėvų forumo, Mokymosi šeimoje asociacijos bei Giminės sodybų judėjimo atstovai.
Skaityti komentarus