Ir aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš nenorėjau tavęs spausti! Tau nepatiko matematika, tau patiko žaisti su mažesniais vaikais “. Ir jis pasakys: „Aš nežinojau, į ką tai atves, buvau vaikas, nieko negalėjau nuspręsti, o tu, tu, tu sugriovei mano gyvenimą“, - ir purvina rankove nuvalys lūpų dažus nuo veido. O tada atsikelsiu, atidžiai į jį pažvelgsiu ir pasakysiu: „Žinai ką? Pasaulyje yra dviejų tipų žmonės: vieni gyvena, o antrieji ieško kaltų. Ir jei tu to nesupranti, esi idiotas“.

Jis pasakys „ach“ ir nualps. Psichoterapija prireiks beveik penkerių metų.

Arba ne. Kada nors turėsiu sūnų ir elgsiuosi atvirkščiai. Nuo trejų metų jam kartosiu: „Nebūk idiotas, Vladikai, galvok apie ateitį. Mokykis matematikos, Vladikai, jei nenori visą gyvenimą būti skambučių centro operatoriumi “.

Ir per trisdešimtmetį jis ateis pas mane, šis prakaituotas, plikantis programuotojas su giliomis raukšlėmis veide ir pasakys: „Mama! Man trisdešimt metų. Aš dirbu „Google“. Dirbu dvidešimt valandų per dieną, mama. Neturiu šeimos. Ką galvojai, mama, kai pasakei, kad geras darbas mane pradžiugins? Ko tu siekei, mama, kai vertei mane mokytis matematikos?"

Aš jam pasakysiu: „Mielasis, bet aš norėjau, kad tu gautum gerą išsilavinimą! Norėjau, kad turėtum visas galimybes“. O tada jis pasakys: „Kam gi man reikia šių galimybių, jei esu nelaiminga, mama? Einu pro klounus prekybos centre ir jiems pavydžiu, mama. Jie yra laimingi. Aš galėčiau būti jų vietoje, bet tu, tu, tu sugriovei mano gyvenimą“. Tada aš atsikelsiu, atidžiai į jį pažvelgsiu ir pasakysiu: „Žinai ką? Pasaulyje yra dviejų tipų žmonės: vieni gyvena, o antrieji ieško kaltų. Ir jei tu to nesupranti, esi idiotas“.

Jis pasakys „ach“ ir nualps. Psichoterapija prireiks beveik penkerių metų.

Arba dar kitaip bus. Kada nors turėsiu sūnų ir elgsiuosi atvirkščiai.

Kartosiu jam nuo trejų metų: „Aš čia ne tam, kad kažką tau aiškinčiau. Aš čia tam, kad tave mylėčiau. Eik pas savo tėvą, jo klausk patarimų“.

O per trisdešimtmetį jis ateis pas mane, šis prakaituotas, plikantis režisierių su ilgesiu akyse ir sakys: „Mama! Man trisdešimt metų. Trisdešimt metų bandau atkreipti tavo dėmesį į save, mama. Aš paskyriau tau dešimt filmų ir penkis spektaklius. Parašiau knygą apie tave, mama. Nemanau, kad tau tai rūpi. Kodėl niekada nepasakei savo nuomonės? Kodėl tu mane vis nukreipi pas tėtį?"

Tada aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš nenorėjau už tave nieko nuspręsti! Aš tiesiog tave mylėjau, brangusis, o patarimams mes turime tėtį“. O jis pasakys: „Kam gi man tėčio patarimai, jei aš klausiu tavęs, mama? Aš visą gyvenimą ieškojau tavo dėmesio, mama. Aš esu tavim apsėstas, mama. Esu pasirengęs viską atiduoti kad bent vieną kartą suprasčiau, ką tu apie mane galvoji. Savo tyla, savo abejingumu, tu, tu, tu sugriovei mano gyvenimą“. Tada aš atsikelsiu, atidžiai į jį pažvelgsiu ir pasakysiu: „Žinai ką? Pasaulyje yra dviejų tipų žmonės: vieni gyvena, o antrieji ieško kaltų. Ir jei tu to nesupranti, esi idiotas“.

Jis pasakys „ach“ ir nualps. Psichoterapija prireiks beveik penkerių metų.

Šis tekstas yra gera prevencija mūsų motiniškam perfekcionizmui - norui būti tobula mama. Atsipalaiduokite! Kad ir kaip stengtumėmės būti geros motinos, mūsų vaikai vis tiek turės ką pasakyti savo psichoterapeutui...