Viena mama dalinasi savo patirtimi:

- Įkėlusi į maniežą priduriu kapriziukus rodančiai dukrytei, parėk, bus lengviau, po keliu minučių rėkimo, o tada ir aš ateisiu. 

Mano komentaras:

- Negalima taip. Tai yra emocinis vaiko atstūmimas. Ypač su mergaite... Ji mokoma vietoj tikrų savo jausmų rodyti netikrus. Prieš visus. Įsivaizduokit: jums blogai, bandot vyrui kažkaip rodyt visa tai, pradedat verkti, gal net rėkti, vyras jus uždaro į vonią ir sako: išeik tik tada, kai nurimsi.

Kas jei ne mes galime pakęsti visaip besijaučiančius savo vaikus. Jie turi rėkimui ir verkimui priežastį. Savo. Mums nebūtina visada ką nors daryti. Jei norite saugaus prieraišumo dukrai, siūlau keisti įpročius. Mokote nejausti nemalonių jausmų arba nerodyti nemalonių. Viršsvoris garantuotas.

Kita mama rašo:

-  Ramunė Murauskiene, jau jūs man atleiskite, bet jeigu mano vaikas guli ant grindų ir demonstratyviai klykia, nes neleidžiu į rozetę kaišioti pieštuko, tai jūs irgi siūlote nieko nedaryti, kitaip sakant - leisti rėkti iki isterijos, tarsi šaukimas po netinkamo elgesio yra norma? Ar leisti žaisti su rozetėmis, taip parodant vaikui, kad rėkimu jis gali pasiekti viską, net tai, ko negalima? Jeigu tėvai vaikui neparodo jo netinkamo elgesio pasekmių, tai gal tuomet neverta stebėtis, kodėl vaikai parduotuvėse kritinėja ant grindų ar įtūžio priepuolio metu kumščiais tranko savo tėvus. Vis dėlto kažkoks auklėjimas turi būti. Ar jau leidžiame viską, net ir tai, kas netinkama?

Mano komentaras:

- Leisti viską būtų neatsakinga. Juk pati tą suvokiate. Kaip ir palikti vaiką su jo nemaloniomis emocijomis. Tikiu, kad kiekviena mama bent slapčia nekenčia savęs už tokį pasidavimą neišmintingumui, bet labai greitai moka save pateisinti.

Adekvatūs tėvai žino, kad vaikai savo rėkimu niekada nieko neišsireikalaus. Tačiau rėkiančio vaiko nebaudžia niekaip. Atstūmimas yra bausmė. Už nemalonią emociją. Būsimas psichologo klientas - garantuotai. Tik ne visi psichologai tai pripažįsta. Vaiko nemalonūs jausmai nėra netinkamas vaiko elgesys. Nes ir jums tuomet už nemalonius jausmus reikėtų kai ką parodyti, gal į vonią uždaryti. Tikiu, kad jūs nekrentate ant žemės, bet taip pat tikiu, kad nesate tobula ir elgiatės nemaloniai jausdamasi kažkaip taip, kad galima būtų jus uždaryti į vonią. Lai vyras gal tuomet baudžia? net nežinau, kaip čia tokioje sistemoje už nemalonius jausmus sveikam išlikti... kai nėra nuovokos, kas yra auklėjimas, visaip būna. Todėl linkiu užaugti. nemačiau niekur, kad vaikai masiškai kristų parduotuvėse ant grindų. bet mačiau daug vaikų, kurie neturi kitos išeities tarsi pažadinti savo tėvus. Kol esate maža, tol jums geriau tikėti, kad vaiko atstūmimas, kai vaikas išgyvena nemalonius jausmus - tai auklėjimas. kai užaugsite, bus kitaip. gal su anūkais susirodys kitaip... To ir linkiu.

O prasidėjo diskusija man tuomet, kai perskaičiau tokią ištrauką:

Pirmoji ir svarbiausia taisyklė: užvaldžius pykčiui ir praradus kantrybę, reikia atsitraukti nuo vaiko. Niekada ir niekaip neimkite ir nedrausminkite vaiko supykę – vaikas tuo metu tampa tarsi stiprus rėkiantis dirgiklis, kuris atsiradęs stipriose suaugusioje rankose, gali virsti neapskaičiuoto įtūžio auka.

Nustėrau. Taip gali patarti psichologas vyras. Bet patarė moteris. Nežinau, ar ji pati mama.

Parašiau štai ką:

Vaikas nurims. Jausmas kaip kvėpavimas. Kinta. Neramus vaikas prie neramios mamos. Kai mama rimsta, būna šalia, vaikas gauna meilės įrodymą ir rimsta.
Kai mama ramina vaiką, o nesulaukia rezultato, gali būti dar blogiau.

Svarbiausia yra štai kas:

Žvelkim giliau: erzulys ir pyktis vaiko atžvilgiu kyla tuomet, kai vaiko elgesys neatitinka lūkesčių. Pvz. vis dar verkia. Vis dar pyksta. Ir kažkas siūlo nemaloniai besijaučiantį vaiką palikti vieną? Oho. Tai jei suaugusiam sunku su savo nemaloniais jausmais, tai kaip vaikui? Išėjimo iš kambario manija yra skleidžiama neišmanėlių. Jei jau norisi vaikui trenkti, tai gal geriau išeiti. Bet kai valdom save, negalime palikti vaiko vieno su jo nemaloniais jausmais. Visa empatijos esmė - leisti vaikui išgyventi visus jausmus. Ir neatstumti jo.

Kam skiriame prioritetą, kai tiek vaikas, tiek mama jaučiasi nemaloniai? Aš - vaikui. Ir tai yra puiki proga užaugti mamai. Todėl tik pacituosiu būsimos knygos sakinį: tik vaikai turi sunkumų su vaikais.

Per savo profesinę praktiką sutikau daug gerų mamų. Kodėl jūs mamas taip infantilizuojate? Šį klausimą skiriu patarimų dalintojai. Ir visoms mums.

Kodėl suaugusios moterys turi jaustis bejėgės? Bejėgystė nėra motinystės palydovas. Priešingai. Tačiau esama bejėgystė padidėti gali su motinyste. Faktas.

Tokie ir panašūs patarimai apie išėjimą, kad netapčiau monstre, kelia mamoms abejones jų adekvatumu. Ir didina klientų gretas. Mamos nenori skriausti vaikų. Todėl pradeda galvoti: o jei nesusilaikysiu?

Mamos nėra tokios neįgalios, kokias jas mato dauguma psichologų.

Nereikia čia nieko burti. Pati esu mama. Kai nesusireikšmini, kai paisai kokybiško poilsio, kai esi didelė moteris, o ne maža mergaitė, gali ramiai arba mažiau ramiai būti šalia vaiko. Nes nesitiki jokio rezultato. Nes suvoki, kad vaikas yra sveikas. Todėl nekaupia emocijų, o jas išleidžia. Ir mama nedūžta kaip stiklainis. O jei dūžta - valio. Puiki proga užaugti.

Todėl ir aš pasiliksiu prie savo pozicijos: mielos mamos, jei staiga jums atrodo, kad esate bejėgės, tik pagalvokite, ar gali bejėgei būtybei visa mylintis Dievas patikėti vaikus? Todėl nebūkit tobulos. Būkit atsakingos. Ir jei nespėjot užaugti po paauglystės, tai turit dar vieną galimybę - užaugti auginant vaikus. Būkite savimi, jauskite viską ir vaikams leisite jausti viską. Nemalonūs jausmai negąsdins. Ateis suvokimas, kad esate vienintelė vaiko nemalonių jausmų saugi šiukšlių dėžutė. Tik labai svarbu atrasti savo asmeninę šiukšlių dėžę: ja gali būti išmintingas vyras, draugė, Dievas, psichologė, kunigas, dienoraštis etc

 Jei turi vaikų, kosminiu greičiu mokykis stebėti savo savijautą, kad netektų atsitraukti nuo vaiko lyg nuo raupsuoto. Nes gyvenimas su vaikais - tai ne kova su vaikais. Tai tik vidinė kova: už šviesą, tikėjimą ir meilę. Patikėkit: išleisti jausmą - tai ne darbas. Būti šalia vaiko be jo šypsenos - irgi ne darbas. Išmokite priimti, išbūti, nedarykite staigių judesių. Atsitraukite nuo vaiko tik tuomet, jei jaučiate, kad tuoj trenksite. Visais kitais atvejais pasiduokite nuostabiai tranaformacijai - augimui.

Nė viena mama neturi ribos, kai jau negali tverti savo vaiko. Neįsileiskite šios erezijos širdin. Stiprinkite save. Nes tik vaikai turi sunkumų su vaikais. Mes esame mamos. Vaikai jausmus atiduoda mums. O mes - kitiems. Moterų bendrystė daro stebuklus.

Akivaizdu, kad tėvų švietimui skubiai reikia gilesnio požiūrio. Mamos yra klaidinamos. Sakyčiau, joms net yra pataikaujama. Nes adekvati mama 9 kartus metų vaikui neaiškina nieko. Beprasmiška. Nes ji turi reikalų su 1 metų vaiku. Susitarti tegali su savimi.

Tik pagalba mamoms yra kur kas platesnė nei atstumti vaiką kritinėje situacijoje. Susidaro įspūdis, kad patarimų autorė aprašo pervargusias mamas, kurios gyvena negyvenamoj saloj...

Norėdama duoti kitam, turi turėti pats? Taip. Todėl ir sakau: pasirūpink atsakingai savimi, kad nereikėtų skriausti neatsakingo už mamos gerovę vaiko. Užsidedam deguonies kaukę pirma pačios. Bet nestumiam vaikų nuo deguonies kaukės. Nes mes esame jiems tos kaukės.

Ir žinoma, kad atsirado persona, kuri paklausė, koks mano išsilavinimas. O jis gi puikus, todėl mielai prisistačiau, nepraleidau progos parodyti, kas esu.

Aš esu psichologė Ramunė Murauskienė, palaikau tik tradicines šeimas, nepalaikau LGBT ideologijos, nepalaikau klientų priklausomybės nuo psichologų ir tikiu kiekvieno vidine išmintimi. Tikiu, kad galime visi kartais pasimesti. Todėl kartais reikia pagalbos. Vieniems reikia daugiau palaikymo, stiprinimo, kitiems - postūmio, o dar kitiems - lengvo spyrio į užpakalį. Padedu tiems, kas nori tapti geresniais tėvais nesiklaidindami ir netraumuodami nekaltų vaikų. Padedu tiems, kas priima mokinio poziciją, o nevisažinio. Nepadedu tiems, kuriems mano pasaulėžiūra nepriimtina. Nepadedu tiems, kurie vaikų skriaudimą, emocinį smurtą vadina auklėjimu. Nes naudoti savo amžiaus jėgą prieš mažą vaiką - daug proto nereikia. Esu psichologijos magistrė, VU absolventė. Nepriklausau Lietuvos psichologų sąjungai, nes jų veikla kelia daug abejonių ne tik man, bet ir mano kolegoms. Vengiu politikuojančių organizacijų, siekiančių kontroliuoti. Nuolat mokausi pas savo srities profesionalus, praktikus. Ypač pas tuos, kas atranda galimybę kurti išmintingus santykius su savo asmeniniais vaikais ir artimaisiais. Netikiu profesionalais, kurie apie šeimos klausimus konsultuoja neturėdami šeimos. Nekonsultuoju visais gyvenimo atvejais, nes nesu visažinė ir netikiu kolegų diletantizmu.

Radau puikia iliustraciją:
kai vyras globoja moterį su viskuo, mama turi vidinių jėgų globoti vaiką su viskuo.

Tad pirmoji taisyklė, kai stebi savo ribotą kantrybę:

išsiaiškink, kokioje šeimoje gyveni ir kas yra kas šeimoje, apsičiupinėk savo lytį, apčiupinėk vyro lytį, nes jei šeimoje gyvena vyras ir moteris, kurie turi vaikų, darna pasiekiama.

Būk savimi, moterie.
Būk savimi, vyre.
Būkim atsakingi už save ir savo jaumus.
Aukime.
Mūsų vaikai verti to.

Patarimai - pleistrai padeda įveikti vienkartines situacijas, bet nepadeda nieko keisti. nebent....

Ei, yra išeitis:
laukti, kol vaikai užaugs neauginami.