Ar 2021 bus geresni? Kol kas tikrai neaišku. Aišku tik, kad pinigų kompensacijoms visiems neužteks, nes iš gausybės rago pinigai nebyra. Biudžete reikės kaišioti skyles ir, aišku, bus žvalgomasi į verslą, kuris tuos mokesčius turi sumokėti. Bet ar pati valstybė nori dar padėti verslui?

Praėjusių metų duomenimis, Lietuvoje buvo 86 tūkst. smulkiojo verslo bendrovių, jos visos kartu sukūrė darbo vietas 70 procentų žmonių. Per pirmąjį karantiną daugiau kaip 24 tūkst. šių įmonių buvo paskelbusios dalines arba visiškas prastovas. Įmonių bankrotai – tai ne tik uždaryta įmonė, juk tai ir darbo vietų praradimas ir šeimų pajamų netekimas, o tai ypač skausminga gyvenantiems regionuose.

Jau ne vienerius metus kalbama apie regionų stiprinimą – tai tapo savotišku mados reikalu, tačiau vis tiek labiausiai padedama stambiems verslams, kurie dažniausiai koncentruojasi didžiausiuose miestuose arba aplink juos. Ir dabartinio karantino metu uždarytas smulkusis verslas, kuris dažniausiai yra vienintelės šeimos pajamos ir turtas.

Kodėl maksimose, rimi ir kituose didžiosiose prekybos centruose galima pirkti ir ne vien maisto prekes, tuo tarpu smulkiam verslininkui, turinčiam nedidelę parduotuvėlę to daryti negalima? Argi smulkusis verslas būtų nepajėgus ar nenorėtų laikytis visų saugumo reikalavimų? Manau, jie tikrai tą darytų ir sėkmingai darė pirmojo karantino metu, prisitaikydami prie naujų valdžios reikalavimų, investuodami į saugą ir išlaikydami atstumą, kad tik galėtų dirbti ir išlaikyti save ir savo šeimas. Bet, šiuo metu, akivaizdu, kad naujiesiems ministrams, ypač tiems, kurie žadėjo laisvę ir peikė griežtus karantino apribojimu, lengviausia yra toliau viską drausti ir skatinti bedarbystę.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, rengia paramos planus verslui, didžioji dalis priemonių yra panašios: lengvatinės paskolos, mokesčių atidėjimas, subsidijos, atlyginimų dengimas esantiems prastovose. Skiriasi tik pagalbos dydis ir procedūrų greitis. Štai Vokietijos pagalbai verslui šalis išleido milijardus eurų, daugiausia dėmesio skirta paskoloms, kurių išdalyta daugiau kaip 500 mlrd. eurų. Dar viena taikyta priemonė – vadinamoji „kurzarbeit“, trumpalaikė schema, pagal kurią įmonių darbuotojams, kuriems sumažintos darbo valandos, valstybė moka išmoką. Be to, didinamos viešosios investicijos.

Prancūzijoje valstybinis investicinis bankas garantuoja paskolas, reikalingas trumpalaikėms pinigų srautų problemoms įveikti, buvo kuriami solidarumo fondai, teikiamos subsidijos verslams, kurie mažino darbuotojų darbo valandas, tačiau nenaikino darbo vietų. Didžiojoje Britanijoje šalia paskolų ir subsidijų valstybė dengia 80 proc. atlyginimo, o pinigus paskolai galima gauti vos per dvi dienas užpildžius tinkamus dokumentus. Šalia viso to, šios šalys turi ženkliai mažesnius mokesčius būtiniausiems maisto produktams.

O ką gi mes turime Lietuvoje, blaškymąsi ir strigimą pirmojo karantino metu ir nežinomybę antrojo karantino metu. Planai labai gražiai atrodo ant ministerijų stalų, bet žmones pagalbą pasiekia tik po kelių mėnesių ir tik po to, kai jie užpildo krūvas dokumentų. Procedūros kai kuriais atvejais yra tokios sudėtingos, kad smulkios įmonės savininkas tiesiog negali jų padaryti be pagalbos iš išorės. Mes niekaip negalime išaugti iš biurokratijos mechanizmo kelnių.

Mažoms įmonėms, krizių metu norinčioms išlaikyti produktyvumo, efektyvumo ir atsparumo rodiklius, dažnai pritrūksta ne tik finansinės pagalvės, bet ir gebėjimo laiku gauti ir tinkamai apdoroti reikiamą informaciją, todėl norėdami jiems padėti turime taikyti kuo paprastesnes procedūras ir tuo pačiu pasitikėti verslu, nes jie kuria darbo vietas, o ne politikai skirstantys mokesčių mokėtojų lėšas iš vienos eilutės į kitą.

Vienas labiausiai nukentėjusių sektorių – tai HORECA sektorius. Su maitinimu ir svetingumu susijusias paslaugas teikiančios įmonės negalėjo dirbti kone ištisus metus. Negalėjo dirbti, vadinasi negavo pajamų, atleido žmones, o neretai ir bankrutavo. Taip jie gavo kompensacijas, bet tai tebuvo trumpalaikis, šios dienos, sprendimas, o ką jiems galime pasiūlyti ilgalaikėje perspektyvoje?

Lietuvoje pridėtinės vertės mokestis (PVM) yra vienas aukščiausių Europoje. Konservatorių Vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus, 2008 metais padidino PVM tarifą nuo 18 proc. iki 19 proc, teigdama, kad po ekonominės krizės bus galimybė grįžti prie 18 proc. tarifo. Vis dėlto 2009 m. liepos pabaigoje PVM tarifas buvo padidintas iki 21 proc. ir toks išliko jau daugiau nei dešimtmetį.

Sumažinkime PVM tarifą bent jau dabar ir taip ne tik padėsime verslui išlikti, bet ir išsaugoti darbo vietas, o šito mums dabar reikia labiausiai, kai nedarbo lygis nuolat kyla ir siekia jau 16,1 proc. Pavyzdžiui, Europos viešbučių, restoranų, kavinių susivienijimo HOTREC duomenimis, 17 iš 28 Europos Sąjungos valstybių yra taikomas lengvatinis PVM tarifas maitinimo įstaigoms. Pavyzdžiui, Lenkija taiko 8 proc. PVM, Airija – 9 proc., Italija – 10 proc., Nyderlandai – 6 proc. Praktika kitose šalyse rodo, kad PVM sumažinimas leidžia kurti naujas darbo vietas. Prancūzijoje dar 2009 m. sumažinus PVM restoranams, per dvejus metus buvo sukurta beveik 53 tūkst. darbo vietų. Be abejo, tam įtakos turėjo ir kiti veiksniai, bet PVM sumažinimas buvo vienas iš pagrindinių.

PVM mokesčio sumažinimas ženkliai nesumažins kainų galutiniam vartotojui, bet leis išlaikyti turimas darbo vietas, mokėti žmonės aukštesnius atlyginimus ir šiandieninėje situacijoje – tai yra itin svarbu.

Šiuo metu dauguma Europos Sąjungos šalių taiko sumažintą PVM tarifą tam tikriems maisto produktams. Viena didžiausių PVM – 21 proc. maistui taiko tik Lietuva ir dar kelios šalys. Maistui PVM iš vis netaikomas Jungtinėje Karalystėje (daugeliui pagrindinių maisto produktų grupių), kai kuriems produktams – Maltoje, Airijoje. Žemės ūkyje naudojami produktai neapmokestinami Jungtinėje Karalystėje (sėklos, pašarai), Airijoje (pašarai, trąšos, vaistai, sėklos ir sodinukai). Vokietijoje PVM maisto produktams yra 7 proc.

Kodėl kitos šalys gali sau leisti sumažinti PVM, o mes diskriminuojame Lietuvos žmones, bene jautriausioje srityje. Juk valgome kasdien, tačiau mūsų duonos kąsnis yra brangesnis būtent dėl mokesčių ir konkurencinių sąlygų. Lietuvoje daugiau nei pusė milijono gyventojų gyvena už skurdo rizikos ribos. Kaip mes galime užtikrinti, kad žmonės maitinsis sveikiau ir kokybiškiau, jeigu maisto kainos ne tik nemažėja, bet didėja, o pajamų nėra?

Todėl Darbo partija ne kartą siūlė ir savo programoje pasisako už tai, kad būtina sudaryti būtiniausių maisto produktų krepšelį iš vietinių gamintojų produktų, taikant šioms prekėms mokestines lengvatas. Tai būtų greičiausia pagalba ne tik labiausiai skurstantiems, bet ir mūsų verslui.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad, 2021 metais pas mus bus vienas didžiausių biudžeto deficitų, kuris sieks 7 procentus (apie 800 mln. Eur) Europos Sąjungoje, o aiškaus skolos suvaldymo plano – nėra. Akivaizdu, kad valstybės skola dar daugiau augs, tačiau didžioji dalis pinigų bus skirta pravalgymui, o ne tvirto ekonominio pagrindo kūrimui ateičiai.

Planuojama, kad 2021 metų pabaigoje skola sudarys virš 25 milijardų eurų arba 50,2 proc. prognozuojamo 2021 m. BVP. Norint tą skolą mažinti, reikės arba karpyti išlaidas, arba didinti mokesčius. Mūsų mokesčių nepastovumas atbaido užsienio investuotojus ateitį į Lietuvą ir kurti naujas darbo vienas, nes turime savotišką tradiciją – priimdami biudžetus didiname mokesčius, tad kuris verslininkas norės rizikuoti?

Išgyvendami pandemiją turime daugybę sričių, kur reikia skirti finansinius išteklius, mažinti biurokratinius procesus, mesti gelbėjimo ratą įmonėms ne tik dalijant skolintus pinigus, bet ir sudarant sąlygas verslui dirbti, kad žmonės neprarastų pajamų, auginti žmonių kompetencijas, gerinti investicines sąlygas regionuose. Tačiau mes ir toliau trypčiojame vietoje. Nors akivaizdu, kad reikalingi ryžtingi sprendimai, kurie padėtų verslui atsigauti ir toliau veikti.