Shasta, kaip nusprendėte atvykti į Lietuvą?

Iš tikrųjų, tai yra labai ilga istorija. Po to, kai su vyru baigėme dirbti Baltarusijoje, grįžome atgal į Jungtines Valstijas ir gyvenome ten dar dešimt metų. Jau ruošėmės įsigyti namus, viskas klostėsi tiesiog puikiai, bet jautėme, kad iš gyvenimo norime kažko daugiau. Tuomet prisiminėme, kaip mėgavomės viskuo, ką darėme Baltarusijoje. Planavome vykti atgal, tačiau dėl tuo metu ten vyravusių politinių situacijų, nesaugumo, nusprendėme, kad Lietuva būtų puiki vieta mūsų namams. Ir štai mes čia jau beveik trylika metų.

Kaip Jums pavyko čia adaptuotis?

Pirmoji diena po mūsų atvykimo praėjo labai linksmai. Aš nuėjau į parduotuvę, beveik niekas nekalbėjo angliškai, aš šiek tiek kalbėjau rusiškai, bet niekaip negalėjau prisiminti žodžio ,,mėsa“, o man reikėjo jautienos. Taigi, užkalbinau šalia stovėjusį vyrą ir paklausiau, ar jis kalba angliškai. Jis atsakė – šiek tiek. Aš pasakiau jam, ko man reikia. Jis tiesiog atsisuko į mane ir paklausė: ,,Ponia, ar Jums reikia meee (avies garsas)?“ O aš jam atsakiau: ,,Ne, man reikia mūūū (karvės garsas).“

Taigi, kalbos barjeras buvo vienas didžiausių iššūkių, su kuriais teko susidurti adaptuojantis Lietuvoje. Aš labai myliu Lietuvos žmones, tačiau jie yra be galo uždari. Be abejo, sužinojusi viską apie Lietuvos istoriją, suprantu, kodėl taip yra. Su lietuviais paprasčiausiai reikia daug kantrybės ir meilės, tačiau jei jie tau suteikia šansą – ryšys yra praktiškai nenutraukiamas. Mes jau daug metų švenčiame visas šventes Lietuvoje su visais savo draugais, kuriuos čia turime.

Kokie didžiausi skirtumai tarp gyvenimo Lietuvoje ir JAV?

Viskas labai priklauso nuo to, kurioje valstijoje JAV gyveni. Aš esu kilusi iš Teksaso, tad žmonės ten yra labai draugiški. Iš tiesų jie tokie draugiški, kad net baugu, ir aš to visiškai nesuvokiau iki tol, kol pagyvenau Lietuvoje. Pavyzdžiui, mano tėtis važiuodavo keliu ir mojuodavo visiems prašalaičiams iš eilės, nors jų net nepažinojo. Arba parduotuvėje tave galėjo užkalbinti visiškai nepažįstami žmonės ir klausinėti apie tavo gyvenimą, šeimą be jokios priežasties. Taigi, tai tikrai yra vienas didžiausių skirtumų. Kitas skirtumas yra klimatas. Teksase beveik visuomet labai šilta, tad mes natūraliai daugiau šypsomės ir juokiamės, tad kultūros tikrai labai skiriasi.

Plačiau papasakokite apie Gyvenimo bažnyčią. Kuo ji skiriasi nuo tradicinės katalikų bažnyčios?

Pirmiausia, prieš pradėdama kalbėti apie skirtumus, norėčiau paminėti panašumus. Mes visose bažnyčiose turime tą patį tikslą – nuoširdžiai ieškoti Dievo, atsakymų į mums rūpimus klausimus. Turime draugų, kurie yra katalikai ir mes gerbiame juos, o jie mus.

Jei kas nors ateina į Gyvenimo Bažnyčią, nereiškia, kad jie yra bažnyčios nariai. Žmonės dažniausiai patys pasako, kad jie nori būti Gyvenimo Bažnyčios dalimi ir absoliučiai visi yra laukiami, jei tik norėtų apsilankyti pas mus, nesvarbu – tikintys ar ne.

Mūsų pamaldos yra kiek kitokios. Manau, kad geriausiai apibūdinčiau tai pasakiusi, kad mes šloviname šiek tiek laisviau, nei katalikai. Mes plojame, keliame rankas. Viską, ką mes darome pamaldose, galima rasti Biblijos eilutėse: kodėl plojame, kodėl keliame rankas, kodėl dainuojame ar kodėl turime daug įvairių instrumentų. Taigi, manau, kad tai yra didžiausias skirtumas. Tačiau, grįžtant prie to, ką sakiau atsakymo pradžioje, kaip mano vyras (pastorius Tony Miller) mėgsta sakyti: mes visi esame bažnyčia. Tai ne pastatas, ne vieta, o mūsų visų, tikinčiųjų, vidus.

Žinau, kad be bažnytinės veiklos, organizuojate ir labdaringus renginius. Papasakokite plačiau.

Turime ne pelno siekiančią organizaciją ,,Jaunimo taškas“, prie kurios prijungtas gospel ansamblis UNITED Voices. Kasmet organizuojame gospel koncertus, kokiai nors organizacijai paremti.

Mano pačios vaikystė buvo labai skurdi. Jei ne svetimų žmonių pagalba, nežinau, kur šiandien būčiau. Žmonės nuoširdžiai mane mylėjo ir manimi pasitikėjo. Taigi, už ,,Jaunimo taško“ ir UNITED Voices slypinti idėja yra įsitraukti į bendruomenę, ką nors jai duoti, mylėti žmones, matyti ne tik savo problemas. Gyvenimas yra visai kaip delnas. Galime žiūrėti tik į delną ir daugiau nieko aplink nematyti, arba galime pažiūrėti pro pirštus ir suprasime, kad už delno esti didžiulis pasaulis ir daug daugiau, nei tik mūsų problemos.

Pirmasis koncertas įvyko 2011 metais Vilniaus Rotušėje, kuriame koncertavo gospel choras ,,JOY“. Visos surinktos lėšos buvo skirtos Visagino ligoninės inventoriui nupirkti.

2012 metais Vilniaus kolegijos muzikos skyriaus studentai ir Erica Jennings pristatė Kalėdinį miuziklą Vilniaus rotušėje, kurio tikslas buvo surinkti lėšas onkohematologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

2017 metais bendradarbiavome su ,,Jaunimo linija“. Koncertas vyko Kongresų rūmuose, o muzikinę dovaną padovanojo pats Donny Montell!

Per bėgančius metus, kasmet surengdavome po labdaros koncertą, bendradarbiavome su įvairiomis organizacijomis, atlikėjais. Per šias Kalėdas su ansambliu UNITED Voices nusprendėme aplankyti kelis senjorų globos namus ir padovanoti jiems taip reikiamo dėmesio, šilumos ir dainų.

Kokie Jūsų ateities planai? Ar matote save Lietuvoje ir po 30-ies metų?

Tikrai neplanuojame niekur išvykti. Lietuva tapo mūsų namais. Vienam mano sūnui buvo šešeri, kitam aštuoneri, kai čia atvykome. Dabar vienam iš jų yra devyniolika, kitam beveik dvidešimt dveji. Abu šiuo metu mokosi universitete. Mes labai džiaugiamės, nes visai neseniai turėjome šeimos diskusiją, kurios metu mano vaikai man pasakė, jog čia yra jų namai, ir net jei mes su vyru nuspręstume grįžti į JAV, jie niekur iš čia nenorėtų išvykti. Ir tai man buvo didžiulis įvertinimas, kadangi mes mylime Lietuvą ir neturime jokių planų iš čia išvažiuoti.