Ar labai pyko Andrius Mamontovas, ar visai nereagavo?

O ko gi jam pykti – jis geras ir protingas žmogus. Mes Foje dainų negrojame, taigi jokio konflikto nėra. Žmonės sako: bet jūs skambate lygiai, kaip Foje! Na, taip, juk kitaip ir negali būti – mes esame tie patys žmonės ir grojame taip, kaip mums labiausiai patikdavo ir patinka iki šiol. Argi galime kažką pakeisti?

Jūsų pirmasis albumas - puikus, romantiškas, jau kuriamos ir naujos dainos. Kada laukti antrojo? Kuo jis skirsis nuo pirmojo? Kokių pokyčių tikėtis, ar ketinate laikytis stabilaus muzikinio kurso?

Antrasis albumas pasirodys sausį. Jau pusė dainų yra, ir matau, kad jos šiek tiek kitokios – dainingesnės, šviesesnės. Juk ir Foje albumai skirdavosi, nors skambesys išliko panašus. Žinau, kad turime sukurti hitą – paprastą, gerą dainą, kurią lengvai įsimintų visi. Laukite tos dainos!

Ar esate patenkintas naujuoju grupės vokalistu?

O, taip – man patinka Žilvino balso tembras, jo grojimas gitara ir ramybė. Daug kas jį lygina su Andriumi, bet kam tai daryti – Žilvinas yra kitas žmogus, atraskime jame naujus dalykus, neieškokime senai prarasto laiko!

Žilvinui nebuvo lengva – juk jis atėjo į trijų draugų kolektyvą, kur per šitiek metų nusistovėjo ypatingi santykiai – ir geri, ir sunkesni, visokie, bet taip ir turi būti gyvų žmonių bendravime. O dabar jau matau, kad Žilvinas yra mūsų grupės narys, nebeliko pusių „mes“ ir „jis“ - dabar esame tik „mes“.

Kas kuria dainas grupėje KITI KAMBARIAI?

Dainas kuriame kartu. Aš parašau žodžius, o tada keturiese „atrandame“ jiems tinkamą skambesį. Visko būna – ir džiaugsmo, ir kraujo, juk tokie specai susirinko! Bet visada laimi muzika.

Kuo labiau save laikote - dailininku, fotografu, t. y. vizualinių menų atstovu, ar muzikantu?

Labiausiai save laikau paprastu žmogumi, kuris bando įdomiai nugyventi jam dovanotą gyvenimą. O visos kūrybinės veiklos tėra forma. Aš esu tik  retransliacijos bokštas, per kurį kosmosas siunčia emocinius signalus. Mano kūriniai - tik veidrodžiai, kuriuose žmonės mato savo atvaizdus.

^{Algio Kriščiūno paveikslas „Time Travellers Visiting Moon Kiting Festival“}

Kokie paveikslai, kuriuos nutapėte, Jums arčiausiai dūšios? Už kuriuos gavote dosniausius pasiūlymus? Kiek esate nutapęs?

Arčiausiai širdies visada yra paskutinis vaikas ir paskutinis paveikslas. Jis vadinasi „Time Travellers Visiting Moon Kiting Festival“. Papasakosiu, apie ką jis: mes manome, kad šiandieninis pasaulis yra kitoks, negu praeities, kad mes esame ypatingesni ir kažkaip svarbesni, o tie, tolimais laikais gyvenę vyrai ir moterys – tik monochrominės istorijos. Bet jei nukeliautume į jų dienas, argi būtų kitas dangus ir žolė, argi kitokia būtų meilė ir sielvartas? Mes esame tie patys žmonės, kaip ir prieš šimtą metų, tik labai baisu tai suvokti, nes tada suprasime, kad ateis ir mūsų laikas likti tik senomis fotografijomis.

Kaip vyksta kūrybinis procesas? Gal įkvepia Ispanija, kurioje gyvenate dabar?

Aštuonis mėnesius per metus gyvenu Ispanijai priklausančiose Kanarų saloje Fuerteventūroje, už 5000 kilometrų nuo Lietuvos. Mano sala – neišvaizdi, akmenuota ir be medžių, vien pilki kalnai ir vandenynas. Ir vėjas! Jis niekada nenurimsta, jis išpučia tuščias mintis, galva ir širdis išsigrynina, ir atsiveria kūrybos vartai.

Vasarai grįžtu į Lietuvą, nes nėra gražesnių vasarų pasaulyje.

Tada pabaigiu sudėlioti dainų eilutes ir kuriame muziką.

Kokia Jūsų, kaip kūrėjo (kalbu apie visas įmanomas sritis) didžiausia svajonė? Apskritai, ar esate labiau svajotojas, ar realistas?

Mano didžiausia svajonė – negalvoti apie pinigus. Daryti tik tai, kas artima širdžiai, gyventi neveidmainiaujant prieš save ir kitus. Stengiuosi, bet dar visko pasitaiko.

Nesu svajotojas – per daug jautriai jaučiu aštrius akmenis po kojomis.

Koks tikėjimas, filosofija, pasaulėžiūra Jums artimiausi?

Religinio tikėjimo nebeturiu, gal jis kažkada ir buvo, bet vėjai išnešiojo. Liko tik skaudus laikinumo suvokimas ir noras gėrėtis, patirti gyvenimą. Noras mylėti ir dalintis.

Kokios knygos, filmai, muzika Jums yra padarę didžiausią įtaką?

Filmai manęs nebeveikia. Renkuosi knygas, nes skaitydamas galiu susikurti savo filmą, savo muziką, savo tempą ir savo prasmes. O muzika – ji visada gelbsti, kai pasidaro per sunku ištverti egzistencinį nerimą. Bet ir tada renkuosi ne džiaugsmingas  daineles, o nuovargio pilną The National kūrybą.

Kvailas, bet būtinas klausimas - artimiausi planai?

Artimiausias planas – gerai nugyventi šitą dieną.

Rasti joje laiko sau, nes buvimas su savimi yra tikroji ir svarbiausioji mūsų misija.