°C
      2021 08 03 Antradienis

      Psichoterapeutė Aurima Dilienė: Rekomenduoju iki minimumo sumažinti informacijos priemones, kuriose jaučiamas gąsdinimas

      Nuotrauka: Asmeninio albumo nuotr.

      Autorius: Loreta Fokienė
      2020-11-04 19:00:00

      Visi, kas labai bijote – imkitės kūrybos, naudokite savo emocijų energiją ne griovimui, o statyboms.

      Su šeimų konsultante, septynių vaikų mama, knygų „Laiškai iš Bordo“, „Šeima - komandinis žaidimas“, „Privati praktika. Psichoterapeutės užrašai“ autore Aurima Diliene kalbamės apie šiandienines realijas. Aurima su šeima gyvena Prancūzijoje, konsultuoja šeimas ir pavienius žmones, padėdama išbūti šį nelengvą laikotarpį. Kviečiame skaityti interviu su psichoterapeute.

      Aurima, karantino sąlygos Prancūzijoje šiuo metu griežtesnės nei Lietuvoje. Kaip, Tavo akimis žiūrint, skiriasi prancūzų ir lietuvių reakcija į suvaržymus?

      Tikrai taip, Prancūzija šalis didelė, sergamumas ir šį pavasarį buvo labai didelis, ypač senjorų tarpe, tačiau serga įvairaus amžiaus žmonės. Žinoma, dėl gretutinių ligų mirtingumas labai didelis vyresnių nei 70 metų žmonių tarpe. Ši valstybė iš tiesų labai rūpinasi savo piliečiais (nesvarbu, kad tie piliečiai, kaip ir visur pasaulyje, neretai nepatenkinti ir paburbėt linkę), todėl daro viską, kad sumažintų mirtingumą ir suteiktų kiek įmanoma geresnes galimybes suteikti medicinos pagalbą. Pati esu gydytoja, o be to dar teko šią vasarą ir ligoninėje pagulėti, taigi, esu šiek tiek susipažinus su sveikatos priežiūros sistema Prancūzijoje ir žinoma matau tas silpnas grandinės vietas. Būtent dėl to, kad vėl labai užsipildė ligoninės ir imtasi šios tikrai nemalonios priemonės – judėjimo apribojimo.

      Prisipažinsiu, man tai labai nepatinka, kaip ir visiems aplinkui mane gyvenantiems. Tačiau labai matau kad didžioji dalis žmonių yra sąmoningi ir gerbia valstybės vadovų sprendimus, nežiūrint kiek jie yra nemalonūs asmeniškai. Kalbėjausi su drauge iš Lietuvos ir mudvi labai aiškiai suvokėme, kad lietuviams bet koks apribojimas, ypač laisvės (judėjimo, darbo, keliavimo) yra tas trigeris (toks nematomas mygtukas psichikoje), kuris sukelia norą priešintis, norą kovoti, nesvarbu, kad šiuo atveju prieš savo pačių ir aplinkinių saugumą. Juk suprantama – nuo senelių laikų turime okupacijos traumą, nuolatinį norą gyventi laisvai, kalbėti laisvai, ypač tas „sienų uždarymas“, ta taip vadinama geležinė uždanga, kurioje užaugome, gyvenome ir vaikus auginome. Mano karta tokia per pusę – ragavusi ir uždarų sienų, ir laisvės. Pati prisimenu kaip mokydamasi universitete ėjau su prašymu pas politologijos dėstytoją, kad išleistų pas draugę į Prahą keliauti… Manau čia yra tas nesąmoningas psicholginis lietuvių pasipriešinimas, kurį provokuoja bet kokio pobūdžio laisvės apribojimas. Prancūzai istoriškai revoliucionierių tauta, nemėgstanti apribojimų ir bet kokios nelaisvės. Tačiau šiuo atveju nėra to „raudono mygtuko“, kurį paspaudus kiltų nesąmoningas noras priešintis, kovoti. Dauguma brandžių žmonių pilnai suvokia taikomų priemonių esmę – sumažinti ligoninių ir medicinos darbuotojų apkrovimą tam, kad sergantys gautų tinkamą pagalbą – ir susitaiko su asmeniniu diskomfortu, nekovoja, palaiko ir solidarizuojasi. Juk Prancūzijos šūkis ir yra „Liberté, égalité, fraternité“ (Laivė, lygybė, brolybė). 

      Ruduo ir šiaip neretam žmogui sukelia emocijų svyravimus. Suvaržymai ir iš TV ekranų, straipsnių antraščių sklindanti informacija apie COVID19 pavojus daugeliui dar labiau sunkina emocinę savijautą. Ką jiems galėtum patarti?

      Turiu ne vieną klientą, kurį konsultuoju dėl simptomų, kurie kilo, stiprėjo ir ėmė stirpiai varginti ūbtent pandemijos metu: baimės, nerimas, panikos atakos, liūdesys, ateities nematymas, darbingumo sumažėjimas ir t.t. Čia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad patirdami baimę, kaip svarbią ir mums reikalingą emociją, turinčią paskirtį apsaugoti mus nuo mirties, išsaugoti mums gyvybę (juk visi suprantame, kad be baimės labai greitai žūtume), joje užsiliekame. Per ilgai. Tai ir sukelia visus tuos nemalonius simptomus. Gal tuomet vertėtų atpažinti savyje tą baimės jausmą ir leisti jam atlikti savo pareigą – apsaugoti mus. Tai jau būtų veiksmai – priemonės, kurios reikalingos apsisaugoti nuo susirgimo. Ir viskas. Jeigu tos baimės „neaugintume“, neliktume joje per ilgai, o gyventume įprastą gyvenimą tuo kiek neįprastu būdu – su tomis apsaugos priemonėmis kurios yra siūlomos arba tegu pačių sugalvotos, tai ir emocijos nekeltų nepageidaujamų pašalinių efektų.

      Kita vertus, mums labai didelę įtaką daro masinės informacijos priemonės. Visiems savo klientams, kurie kenčia nuo jau minėtų simptomų, rekomenduoju iki minimumo sumažinti TV žiūrėjimą ar bet kokias kitas informacijos priemones, kuriose jaučiamas gąsdinimas, pateikiami gal ne visuomet tikslūs ar teisingi duomenys. Na, tiesiog gyvenkite savo būdu, saugodami save ir kitus.

      Kai tenka riboti socialinius kontaktus, dalis žmonių ima jaustis vieniši. Ar jie gali ir kaip gali sau padėti?

      Tas mūsų socialumo jausmas iš tiesų labai svarbus ir tenkina mūsų reikšmingumo, meilės ir netgi poilsio poreikius, kurie mums yra būdingi. Negalėdami leisti laiko su sau artimais žmonėmis, kenčiame ir „užsidirbame“ tą poreikių patenkinimo deficitą. Laimė, turime internetą, virtualią erdvę, kurioje nors šiek tiek įmanoma tai kompensuoti.

      Pati tai patiriu, nes dirbdama iš namų derindavau savo darbą su kelionėmis, kurios buvo pusiau darbinės, pusiau poilsinės. Tokiu būdu gaudavau galimybę pabendrauti su žmonėmis ir pakeliauti. Dabar gi liko vien tik darbas, tai vargina ir taip, juk žinome, kad gerai gali dirbti tik tas, kuris moka gerai ilsėtis. Tenka atradinėti naujas poilsio formas.

      Vienišumo jausmas gali kilti tiems, kurie buvo nuolat įpratę būti tarp žmonių ir mažai skirdavo dėmesio pabuvimui su savimi. Čia išskirčiau dvi žmonių grupes: vieni nemoka būti vieni, su savimi ir jiems kyla labai daug nerimo, netgi pykčio ir diskomforto. Šios grupės žmonėms patarčiau kreiptis pagalbos (į draugus, giminaičius, psichologus, psichoterapeutus) tam, kad galėtų pasižiūrėti į situaciją ir į save kito žmogaus akimis, priimti tą pagalbą ir atrasti naujus, konstruktyvius  egzistavimo, gyvenimo būdus. Kiti gi, pagaliau pasijautė gavę laiko susitikimui su savimi, kurio patys savarankiškai nesugebėjo sau skirti vis bėgdami tame „voverės rate“. Tai šios grupės žmonės galima sakyti „laimėjo loterijoje“, nes dabar gali daugiau skirti laiko sau, savo hobiui, gal netgi atrasti naujas savo kūrybines sritis, daugiau ilsėtis ir tiesą sakant, jiems reikia mokytis tai daryti.

      Jau pavasarį moksleiviai, studentai gavo išbandyti nuotolinio mokymosi būdą. Tai Lietuvoje vyksta ir šiuo metu. Ką patartum patiems moksleiviams ir jų tėvams šiuo laikotarpiu? Kaip netapti priklausomais nuo technologijų, kai jos dabar nuo ryto iki vakaro valdo vaikų gyvenimą? Ar tai iš viso dar įmanoma?

      Na, šiuo klausimu pati esu praktiškai „technologijų įkaitė“(šypsosi). Dirbu iš namų jau daugiau kaip šešerius metus, taigi, mano pagrindinė darbo priemonė yra kompiuteris. Taip, dabar pasaulis visas yra tarsi pakibęs erdvėje – perkame, parduodame, užsakinėjame, kalbamės, rašome – viskas internete. Mokymasis namuose, žinoma, atima iš vaikų galimybę bendrauti tarpusavyje taip, kaip jiems būtina šiuo asmenybės vystymosi laikotarpiu – grupuotis, lyderiauti, pažinti save per kitus. Kitas aspektas – tai kažkiek apsaugo juos nuo ydingų įpročių, taip vadinamos blogos įtakos, bet čia tik iš dalies, žinoma. Pats pasinėrimas į virtualią erdvę jau neretai tampa ydingu įpročiu ir kenkiančia sveikatai veikla, bet juk tai jau buvo ir iki karantino, tiesa? Mano draugė, psichologijos mokslų daktarė, profesorė Roma Jusienė su kolegomis psichologais ir netgi vaikų gydytojais ėmėsi tyrinėti ekranų įtaką ir žalą, todėl neužilgo savo Facebook paskyroje, tiesioginėje transliacijoje, kalbinsiu Romą būtent šią tema, kviečiu sekti ir klausytis, įrašas bus ten pat dar kurį laiką.

      Žmonės baiminasi ne tik dėl galimų susirgimų. Dažnai dar didesnė yra ekonominė baimė, kai dalis visuomenės nežino, ar turės darbą, kaip atsilaikys verslai, kokiu būdu pavyks išsilaikyti patiems ir aprūpinti šeimas. Kaip tą baimę sumažinti ir kaip save nuraminti?

      Iš tiesų, ši baimė juk irgi priklauso prie tos „gyvybės išsaugojimo“ paskirties: nebus darbo, nebus maisto ir lėšų kitiems poreikiams tenkinti. Kaip jau minėjau, baimė turi paskirtį – tai ir naudokime ją pagal paskirtį. Nedidinkim jos intensyvumo, kad netaptų panika, bet tą baimės energiją panaudokime „gyvybei išsaugoti“. Kaip? Ogi mąstymas ko gero labiau nei kokia fizinė veikla naudoja mūsų energiją. Taigi, mąstykime, kurkime naujas strategijas, kurios ir toliau padėtų mums „išsaugoti gyvybę“ – uždirbti, būti užsiėmusiems, nesusirgti. Visam tam reikia energijos, ir ta mūsų emocija – baimė – jos duoda. Kodėl nesinaudojam? Nes dar vienas būdas reaguoti yra „sustingti“. Jeigu matote, kad jūs ar jūsų draugas, kaimynas, bendradarbis „sustingo“, padėkite sau ir kitam – žadinkite, judinkite, sąmoningumo pagalba kvieskite/stumkite mąstyti, kurti, daryti. Kūryba – mūsų harmoningo gyvenimo pagrindas. Jeigu gyvenime nepatiriame kūrybos, neleidžiame sau kurti (juk nesvarbu ką kuriame) – gyvenimas neatrodo gražus, pilnavertis, žydintis.

      Iš tiesų, tai juk nežinau receptų kiekvienam. Toks labiau bendras – ieškokime savo talentų – ką dar sugebame, ką galime išmėginti, su kuo susikooperuoti, ką nereikalingo parduoti/atiduoti. Ir tie, kurie ties šiais žodžiai pradeda bumbėti: „jau viską išmėginau, nieko nemoku, nežinau“ – patikėkite, jūs dar nė pusės savo galimybių nesate išmatavęs. Beje, tik deficito sąlygomis gimsta patys reikšmingiausi atradimai, tą jau seniai įrodė istorija. Taigi, visi, kas labai bijote – imkitės kūrybos, naudokite savo emocijų energiją ne griovimui, o statyboms.

      Santykiai šeimose taip pat tampa įtempti - neaiški finansinė situacija, vaikų nuotolinis mokymasis, užsidarantys darželiai, nuolatinis buvimas drauge ribotoje erdvėje nelieka be pasekmių. Ką daryti patiems artimiausiems, kad jų santykiuose neatsivertų praraja? Kaip išsaugoti tarpusavio šilumą ir pagarbą vienas kitam?

      Kiekviena tokia neeilinė situacija visuomet yra santykių tarp žmonių išmėginimas. Na, pažiūrėkime, kai kas nors suserga, įvyksta kokia stichinė nelaimė, netgi kai džiaugsmas – gimsta vaikai, įsigyjame nekilnojamą turtą, keičiame darbus, šeimose tam tikru būdu persitvarko santykiai. Vieni tarpusavyje „susiblokuoja“, ima veikti darniai, komandiškai, vienas kitą palaiko, stipresnis pavaduoja silpnesnį be jokio naudos siekimo. Arba atvirkščiai: susipyksta, priekaištauja, reikalauja daugiau daryti vienas iš kito, jaučiasi daugiau investavę ir nori atlygio, nemato ateities, bijo dėl savęs ir nesijaučia galintys pasirūpinti artimaisiais, todėl skiriasi, „bėga“ iš skęstančio laivo.

      Kaip išlikti kartu, jeigu ta praraja pradeda atsiverti? Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus labai individualus, ir kovoja savo vidines kovas. Turbūt vienintelis universalus patarimas – nelikite vieni, kreipkitės pagalbos. Yra daug įvairių būdų ieškoti geresnių sprendimų negu gimsta jūsų galvoje – skyrybos tikrai ne vienintelė ir ne geriausia išeitis. Dabar daug nemokamų arba nebrangių, lengvai pasiekiamų laiko atžvilgiu seminarų internete, įrašų, pokalbių, kur žmonės dalinasi vieni su kitais tuo, ką patiria ir kokias išeitis rado. Juk tai ir yra geriausias būdas sugalvoti kažką geriau, kažką naujo, nes iš tiesų keletas galvų geriau nei viena.

      Kaip Tu pati ir Tavo šeima reaguojate į esamus suvaržymus? Gal turi savo sėkmės receptą?

      Man šie metai iš tiesų labai turtingi viskuo. Bet jau žinau, kad harmonija tai ir yra pusiausvyra. Todėl visi „gerumai“ turi būti svarstyklių lėkštelėje atsverti „nemalonumais“. Kabutėse rašau, nes tai toks reliatyvus, labai subjektyvus vertinimas kas yra gerai, o kas ne – tik mano, o pasaulio mastu gali būti visai atvirkščiai. Bet esmė – pusiausvyra. Taigi, šiais metais labai daug keliavau: sausio mėnesį tris savaites keliavau po Kaliforniją, vasario gale su vyru dviese pabuvojom Maroke, vasarą su šeima ir dviese apkeliavome kone trečdalį Prancūzijos: Bretanę, Normandiją, Alpes ir Centrinį masyvą. Ir štai prieš pat karantiną su vaikais dar spėjome nulėkti iki Pirėnų kalnų. Kadangi kelionės  - mano geriausias poilsis, tai visai nesijaučiu nuskriausta šios nemalonios pasaulinės situacijos. Dėl karantino kaip tik šie metai atrodo tokie ilgi… Tačiau, kaip jau minėjau, ta pusiausvyra mano gyvenime egzistuoja, todėl beveik visą birželį sirgau, teko net ligoninėje pabuvoti ir visai rimtą operaciją apturėti. Na ir kartu su visais lietuviais manęs neaplenkė tas nesąmoningas nepasitenkinimo jausmas dėl judėjimo laisvės apribojimų: buvo atšauktos keturios mano suplanuotos darbinės kelionės po Europą ir Ameriką, kur turėjau vesti seminarus ir pristatinėti savo naują knygą „Privati praktika. Psichoterapeutės užrašai“. Naujiems metams turime susiplanavę kelionę į Ispanijos pietus, tačiau dėl jau paskelbto karantino gali būti, kad teks likti namuose.

      Kaip išgyvenu tuos nemalonius jausmus? Kaip jau dalinausi – naudoju tą baimės ir pykčio energiją kūryboje: sugalvojau naujus būdus bendrauti – vedu „Gyvenimiškus pokalbius“ su sau įdomiais žmonėmis Facebook live, skaitau paskaitas online, vedu seminarus lietuvių bendruomenėms per zoom programėlę, na ką padarysi, kad negaliu važiuoti. Knygas pristatinėju virtualiai, online – su bibliotekomis, knygų klubais, skaitytojų klubais, blogeriais. Jau padariau trylika tokių pristatymų ir dar turiu keletą jau suplanuotų. Tiesa, pradėjau rašyti ketvirtąją savo knygą apie gyvenimą su vaikais. Vasarą su vaikais pakeliavome, taip pat užsikrėtėme prancūzų pavyzdžiu ir savo kieme pasistatėme pripučiamą baseiną-jacuzi: maudomės kada norime ir kokio norime šiltumo vandenyje – tam tikras nepriklausomybės jausmas labai geras (šypsosi). Dar vienas mano mėgstamas hobis – dėlionių dėliojimas grįžo pas mane karantino metu: jau anksčiau įsigytą 8000 detalių Italijos gatvelės paveikslą dėlioju nuo balandžio mėnesio: jau perkopiau į antrą pusę, taigi, tikimybė, kad užbaigsiu iki Naujų metų atsirado. Nes labai jau užima daug vietos kambaryje (šypsosi).

      Štai tokiais linksmais būdais išgyvename karantiną ir tuo pačiu toliau gyvename įprastą gyvenimą neįprastu būdu. Linkiu kiekvienam ieškoti ir surasti jums patinkančius būdus.  

      Skaityti komentarus