Kaip kilo mintis derinti fotografiją su rašymu?

Nebuvo tokios minties. Taip išėjo savaime. Esu prisiklausęs visokiausių nuomonių, kad rašyti prie nuotraukos nieko nereikia, kad nuotrauka turi kalbėti už save (taip, kartais ji kalba už save). Tačiau nuotrauka yra tik viena tūkstantoji sekundės dalis, o kelias iki jos dažnai yra sunkus keletos dienų ar metų darbas. Būtent tai ir norėjau atskleisti savo žiūrovams. Vėliau, šalia nuotraukų atsirado trumpi siužetai apie Lietuvos gamtą, pažintiniai pasakojimai ir pan.  

Kas padeda valandų valandas laukti gyvūnų?

Mobiliakas, kol neišsikrauna, kompiuteris, kol neišsikrauna, miegas, kol nepabundi. Šiaip, jei laukti reikia ilgai, bet prie slėptuvės vyksta kažkoks veiksmas tai tos 8- 10 valandų pralekia, kaip viena. Jei nieko nevyksta, tada... Angry birds esu laimėjęs visus lygius po 3 žvaigždutes ir suradęs visus slapukus. Kartais nusnūsti, bet visvien ausys budi ir pakyli nuo bet kokio įtartino garselio.     

Kokie mitai apie žvėris sklando Lietuvoje? Ar jie visgi teisingi?

Jei jau mitas, jis teisingas negali būti (šypsosi). Visa bėda yra pasakos, kuriose gyvūnams priskirtos žmonių išgalvotos savybės, nieko bendro neturinčios su tuo gyvūnu. Pavyzdžiui, vilkas - kvailas, lapė - baisiai gudri, kiškis - bailus, ežys ryja obuolius ir kaupia atsargas. Vilkas yra vienas gudriausių ir sumaniausių žvėrių (pažiūrėkit į savo šunis), lapė nėra kvaila, bet iki vilko jai toli toli, kiškis - vienas drasiausių žvėrių ir jis laisvai gali apsigint nuo lapės (kartais, žinoma, nepasiseka), o ežiai yra vabzdžiaėdžiai ir nei grybų, nei obuolių jie ir norėdami ant savo kupros neužsidėtų. Taip pat žmonės galvoja, kad pelėda yra apuoko pati, kaip ir gervė su garniu draugauja, arba elnias su briedžiu, o jų vaikas stirna, kad auslindos lenda į ausis, kad Lietuvoje nėra liūtų ir drakonų, ir kad Livingstonas - žuvėdra. 

Šernai, vilkai, meškos: yra tikimybė eiliniam gamtos mėgėjui sutikti?

Tikimybė eiliniam gamtos mylėtojui sutikti yra tokia pati, kaip neeiliniam. Ta prasme, vilką ir mešką sutikti yra visiškos sėkmės reikalas ir nuo tavo žinių nelabai priklauso. Tie žvėrys labai vengia žmogaus ir užuodžia bei išgirsta iš labai toli. O va šernus sutikti nėra sudėtinga, tik reikia žinoti, kur jų būna. Tiesa, dabar tų šernų labai mažai likę (daug žuvo dėl maro) ir juos sutikti bus taip pat sunku, kaip ir vilką.   

Ar būna šalta, nuobodu, baisu laukiant gyvūnų?

Niekada nebūna nuobodu miške, net kai ir niekas nevyksta, visvien kažkas vyksta, tik reikia mokėt pastebėt. Baisu? Nežinau, kas tai yra. Baisiausias padaras miške yra žmogus. Visi žvėrys jo bijo ir aš stengiuosi jų nesutikti, nes atrodau su savo maskuotėmis dar baisesnis (porą kartų vos žmonės neapalpo). Miške visiškai nėra ko bijoti, nebent to, kad mes greit sunaikinsim savo miškus. Ar būna šalta? Taip, būna. Jei tu žygiuoji kažkur, tai ir prie -30 būna karšta, bet jei tenka sėdėt ilgai vienoj vietoj, tam reikia pasiruošti. Mano rekordas - 11 valandų ant kėdutės, kai ryte buvo -20, o dieną -10. Kaip nesušalau? Su visais rūbais sulindau į pūkinį miegmaišį. 

Kiek žinau, Jums labai nepatinka, kai žmonės puola tempti rastus nesveikuojančius ar sužeistus gyvūnus namo ar į prieglaudas. Kodėl to nereikėtų daryti?

Tai ne man nepatinka, tai yra nusikaltimas prieš gamtą. Dabar aš nekalbu apie žmogaus sužeistus gyvius, kuriuos aš pats, jei tik turiu galimybę, globoju ir ne vieną esu užauginęs ir paleidęs atgal į gamtą. Kalba eina apie laukinius miške, laukuose, upėse, ežeruose sutiktus sergančius, sužeistus gyvūnus. Jų gelbėtojai yra plėšrūnai. Tai yra pagrindinis plėšrūnų maistas. Vilkas ar lūšis niekada gyvenime nepagaus sveiko stirnino, bet nors kiek negaluojantį - laisvai. Kaip ir erelis sveiko paukščio. Plėšrūnai yra gydytojai - sanitarai, tik jie ne gydo, o suvalgo. Ir jei mes išgelbėsim visus gyvūnus, tie plėšrūnai bus priversti eiti gelbėti mūsų vištų, avių ir veršių. Todėl apsimetinėt gelbėtojais ir kištis į gamtos procesus yra labai blogai. Aš jau nekalbu, kai bandoma"gelbėti" gyvūnų jauniklius, galvojant, kad juos paliko tėvai. Stirniukų ir kiškiukų liesti jokiu būdu negalima, juos mamos susiras, o patekę pas žmogų - jie gamtai bus žuvę. Paukščių jauniklius tik reiktų pakelt aukščiau ir palikt. Tėvai niekada nepalieka savo vaikų, o jei palieka, vadinas, taip reikia (vaikas sergantis ir jis žus bet kokiu atveju).  

Įdomiausi nutikimai fotomedžioklės metu.

Daugybė tų nutikimų yra atsitikę: yra ir traukusi mane pelkė dugnan, esu ir įklimpęs nuleistam tvenkiny, ir skendęs, ir pusnuogis per pelkę klampojęs, nes prieš tai įsiverčiau su viskuo į griovį, ir užšąlęs su gumine valtimi Nemune beplaukiant, ir elnias yra mane elniu palaikęs ir galvon norėjo duot, ir teko audras išgyvent miške, ir žaibas skėtį iš rankų išmušęs. Visos tos istorijos sugulė mano pirmoje knygoje "Metai. Gamtos fotografo dienoraštis”.

Interaktyvi kyga apie gyvūnus. Ką tai reiškia? Ar išmoks iš knygos ko nors naujo ir suaugusieji?

"Visa tiesa apie gyvūnus" yra skirta ir vaikams, ir suaugusiems. Gal net labiau suaugusiems. Nes vaikai yra mažiau prisiklausę tų mitų ir pasakų ir daugelį dalykų jie ir taip žino. O va vyreniąjai kartai, per metų metus kalta informacija yra giliai įsišaknijusi ir ją sunkiau iš ten išmušti. Sakyčiau, ji labiausiai tiktų mokyklų ir darželių  mokytojams bei auklėtojams. Kas yra interaktyvi? Knygoje yra fantastiški Edgaro Strauko piešiniai, kurie padeda dar geriau įsiminti tam tikras gyvūnų savybes. Ir tie piešiniai atgyja ir juda! Tereikia, atsisiuntus programėlę, nukreipti telefono kamerą ant piešinio. 

 
Ar pasiimate į savo fotomedžiokles ir šeimą? Koks jų požiūris į Jūsų hobį?

Iš 4 vaikų tik sūnus susidomėjo fotografija. Su juo esam keliavę ir meškų fotografuoti, ir slėptuvėse gulėdavom, ir va neseniai lėkėm pašvaisčių į Estiją ir Suomiją gaudyt. O visi kiti labai mane palaiko, nes be palaikymo, tiesiog negalėčiau tuo užsiimti - tai atima daugybę laiko, kurį aš vagiu iš šeimos. Tai ačiū jiems už supratimą ir kantrybę!

 Čepulio laimės receptas.

Kas rytą apsišlakstau švęstu vandeniu, kurį susirenku per trečią pavasario pilnatį nuo lubinų lapų. Tada atsistojęs ant vienos kojos, žiūrėdamas į šiaurę (nes neturiu langų į rytus), išgeriu čiobrelio ir raudonėlio arbatos nuoviro su šlakeliu sulos raugo ir dviem šlakais 30-ies metų išlaikymo midaus, ir surūkęs pelyno giminaitės suktinę jos pelenais nusipiešiu saulutę ant veido. O jei rimtai, nėra jokių laimės receptų - darau, kas patinka, jaučiuosi vertinamas ir reikalingas, mane supa mylimi žmonės, aš juos myliu, gyvenu laisvoje fantastiškoje šalyje, ko dar reikia?