Kas gi Tave paskatino išvykti iš Lietuvos, ir kuriais metais tai buvo?

Metais..? Visų ir visiems sunkiausias klausimas. Pamenu, važiuodami jau Airijos žeme per radiją klausėmės kokčių tauškalų apie Millennium'o baubą. Tai galėjo būti 1999 m. rudenį. Sunkoka su metais man.

Paskatino diskomfortas bei nelaimė gyventi, dirbti ir šypsotis bendruomenėje, kurioje buvojau tada, nes ėjau per nemielas skyrybas ir likau kitiems nebe teigiamas bei nebe tinkamas. Ir sau toks pat, turbūt... Galiausiai, tai buvo kažkoks išstūmimas mums abiems, nes ir ją žvilgsniais baksnojo, o ir tėvai josios buvo agresyviai prieš. Tai taip viskas ir susiklojo. Ji sako: „dingstam iš čia“. O aš jai – „duriam žemėlapy“. Taip ir išdūrėm į Airiją. Su dviem dviračiais ir tiek pat lagaminų. Faina buvo.

Kokia Tavo emigracijos patirtis, ką labiausiai prisimeni iš to laikotarpio?

Vertingiausia patirtis mano gyvenime Airijoje, vis tik, buvo kalbos tobulinimas (aš esu anglų kalbos mokytojas) ir, be abejo, esminis laisvės suvokimas, vertybių pervertinimas. Suvokiau, kaip išties veikia nekaltumo prezumpcija, totali tolerancija visuomenėje, ramybė sociume. Socialinis saugumas. Tikėjimas prieš netikėjimą. Nelėkimas ir nesivaikymas, nesidraskymas. Tyluma ir gėris. Vertė didžiulė, kaip ir keletas sutiktų žmonių, liksiančių visam gyvenimui.

Be to, ėmiau kitaip matyti ir suvokti vaiką/mokinį/klientą savo atžvilgiu. Airija pamokė mane nebeskirstyti žmonių pagal jų amžių, lytį, ūgį, pinigą - nieką. Verčiau jungti, pagal pomėgį, aistrą, kančią, bet ne skirstyti. Tai suartina žmones, ištirpdo bereikalingą šaltį terpėse. Padeda ir šiandien.

Kodėl sugrįžai?

Nelinksmas dingau, nelinksmas grįžau. Staiga mirė Tėvas, radau pasiligojusią, Mamą. Likau, buvau jiems vienturtis. Mirtys parvežė su keturiomis poromis kelnaičių ir kojinių bei gitara.

Po tiek metų emigracijos kaip sekėsi pritapti, o gal niekas nepasikeitė per tą laikotarpį?

Pamenu, grįžau kaip iš spalvoto filmo į juodai baltą-pilką būvį, daugeliu prasmių: rūbo, nuotaikos, šypsenos, tolumo, šalčio, naudos, šlovės, grumtynių. Lakstymo per tris darbus it t. t. Ten kažkaip paprasčiau viskas.

Pasikeitė šis kraštas ypačiai per 12 mano gyvenimo metų kitapus. Pirmieji keli pokyčiai, pakliuvę į akį buvo Lietuvos policijos kultūros kolosalus perversmas, jaunimėlis nebekalba ir nesupranta rusiškai, renovacijos spalvos, išaugusi vairavimo kultūra, mažiau ir begeria jaunimas. Gražūs ir geri pokyčiai, o daugiau – „kaip danguje, taip ir ant žemės...“

Pritapti man visada visur buvo lengva ir paprasta, bet tuo pačiu šitaip nepaprasta.

Ką veiki? Dirbi grįžęs į Klaipėdą ar sunku išgyventi su lietuvišku atlyginimu?

Kol slaugiau Mamą stvėriausi, ko neprisigalvojęs, lengva nebuvo iš mirštančios našlės pensijos dviem. Nuo padienio fizinio darbo festivaliuose, iki pavienio vertimo. Tačiau daugiausia ėmiausi filmų garsinimo, mokytojavimo ir muzikavimo.

Visada laikiau save mokytoju, nes ir augau puikių pedagogų bei nuostabių žmonių glėbyje. Ir tebedirbu juo, ir sekasi, bet dabar sau, nebe sistemai. Ji per griežta su manimi, per reikli, iki absurdo. Filosofiškai išsigimusi ir persenusi, supopierėjusi ir perdėm valdinga mano meniškai sielai. Per masiška ten mokyklose šiandien. Per greita. Per tikslu. Nebesimato ten Vaikų.

Airijos mokytojas uždirba bemaž 7 kartus augiau, nei mokytojas Lietuvoje, kai litras pieno Lietuvoje 89c, Airijoj 79c. Ar apie pragyvenimo lengvumą ir gerbūvio džiaugsmą klausiate?

Airijoje prisidėjai prie lietuviško žurnalo „Žingsniai“ leidybos. Kaip gimė ši idėja ar dabar dar turi su tuo ką bendro?

Taip, teko ir prisidėti prie žurnalo „Žingsniai“, nes buvome keturiese pasišovę jį leisti. Teko ir sumanyti šią idėją, pavadinimą jai sugalvoti, redaktoriumi dirbti, straipsnius rašyti. Sumanymo būta teisingo ir gražaus, bet, kaip minėjau, - teko skubėti Tėvonijon, paskui staigią mirtį. Tokia pati lemtis ištiko ir leidinį, berods spėjome 8 numerius išleisti.

Kokia Tavo svajonė, ką norėtum grįžęs į Lietuvą nuveikti, įgyvendinti?

Ką tik pasvajoju, išsipildo. Panorėjau albumo - turiu, panorėjau grupės - turiu, panorėjome festivalio - yra ir bus. Bijau aukštai ir besvajoti, pavojinga tai mano metuose.  Tačiau svajonių turiu, - su nauja grupe ketiname išleisti autorinių dainų albumą su grupės pastatymais ir energija. Taupome jam iš koncertinės veiklos. Altruistiškos sielos tai pagauna ir jau turime pasiūlymą įrašinėti mūsų albumo pirmą takelį nemokamai.

Pats ir su draugais ne tik daug kuri, koncertuoji, bet ir organizuoji dainuojamosios poezijos „Klaipėdos kanų festivalį“. Kaip sekasi importuoti į uostamiestį kitokią muziką?

Kas daug klysta, daug ir veikia. Judame. Su „Antro Posmelio Klubu“ buvome arti albumo... Koncertavome daug ir plačiai. Subūrėme unikalų renginį metuose uostui - Klaipėdos Kanų Festivalį.  Festivalis lieka miestui, kraštui, nes ir buvo jiems nuo pat pradžių.

Visokią, - anokią bei šiokią muziką yra sunku privadinti, negi už mėlynas akis, kurias turiu, ar jaukią pievą knygų apsupty? Yra visgi, pavykę prisišaukti aukšto vardo ir garbės atlikėjus bei autorius, bardus, ar grupes, poetus, aktorius, kitokias Mūzas. Vietinius ir iš toli, iš sostinės ir užu sienos. Tai mielas filantropijos įvykis Klaipėdoje, geros muzikos vardan, iš visų pusių pažiūrėjus bei po nedidelį ir nebrangų žingsnelį žengus.

Kas Tavo dainų įkvėpimo šaltinis, Tavo mūza? Ar lengvai gimsta žodžiai ir muzika?

Kažką išgyvenu, sutraukiu posmą, neišgyvenu, taip pat sutraukiu. Būna ašara nukapsi posmelin ir šypsena ar juokas grindiniu nudunda priedainy. Patirtys tampa eilėmis, o muzika liejasi iš dangaus. Ne mano tai nuopelnai. Taip reikia, matyt, kažkam, kad piltųsi kasnakt, kaskart, be paliovos. Mūzos tai, ar ne - nepasakysiu, tačiau, vieną dalyką žinau, - daugybė pildosi iš to, ką esi sukūręs iš anksčiau, iki tikslumo ir baimės. Kažkiek tarsi „Dorian'o Gray'o portrete“. Ta proga imi ir įsiklausai į tai, ką kuri - savo vardan mažų mažiausiai. Kadangi žodžiai sunkiai man negimsta, turi būti atsargus, ką dainuoji, tai veikia. 

O būna imiesi poeto jau užrašytą vibraciją, prisišlieja vėliau ir melodija pati. Kažkaip taip ir gimsta visokios dainos ir šokiai.

Neretai tenka matyti Tave koncertuojant drauge su jaunimu, čia taip vis pasireiškia vidinis pedagogas ar tiesiog randi nesunkiai bendrą kalbą ir su jaunesniais?

Su vidiniu pedagogu net įdomiai nuskambės čia, tačiau buvęs kažkada Andrėjos Balsytės ar Henriko Razgaus anglų kalbos mokytoju, esu tapęs jų mokiniu muzikoje. Visada sakau: „Andrėja mano pati puikiausia muzikos mokytoja“. Ačiū jai ir jiems. Vienas malonumas. O, pastarasis žodis ir yra atsakymas į antrąjį klausimą, kodėl man tai darosi.
Išties lengvai ir savimi jaučiuosi jaunimo terpėje. Gal, kad man pačiam tik 19 m. dar (juokiasi), gal kad imti gyvenimą iš šiandienos yra tiesiog vienas malonumas. Su grupe lygiai taip ir jaučiuosi. Tai ir visa pedagogika čia slypi. Tiesiog būnu savimi, kažkam irgi panašiai ir, jei smagiai grojasi kartu, reiškia viskas teisinga.