Gal galite trumpai papasakoti apie save, savo veiklos pradžią, patirtį žiniasklaidoje?

Žiniasklaidoje esu nuo 1993 m. Iš pradžių  7 metus dirbau „Lietuvos ryte“, vėliau – metus portale TV.net. Daugiausiai laiko dirbau BNS (7 metus – verslo naujienų redaktoriumi, vėliau – 5 metus BNS direktoriumi). Dar pusantrų metų buvau portalo faktai.lt direktorius ir redaktorius. Prezidentės buvau paskirtas į LRT tarybos narius ir dirbau ten 4 metus. Dirbau LRT naujienų portalo redaktoriumi, Transparency International Lietuvos skyriaus nariu, Prancūzijos naujienų tarnybos (AFT) korespondentu Lietuvoje.

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į LRT vadovus?

Yra kelios priežastys. Pirmiausiai tai, jog  būdamas LRT tarybos narys pamačiau iš vidaus, kad ten reikia labai didelių pertvarkų. Pamačiau, kad yra efektyvumo, turto valdymo problemų. Taip pat pamačiau problemų su turiniu. Tačiau bandydamas prisidėti prie veiklos gerinimo, susidūriau su tuometinio ir dabartinio LRT vadovo Audriaus Siaurusevičiaus atsisakymu man pateikti dokumentus apie finansinę veiklą, todėl aš padaviau jį į teismą ir tą teismą laimėjau, tačiau per teismo procesą pasibaigė mano kadencija, ir aš jau negalėjau susipažinti su dokumentais

Antra: aš kaip žmogus ir kaip žurnalistas matau, kad LRT yra pateikiama labai vienašališka pozicija apie įvykius, ir ten iš tiesų trūksta įvairesnių nuomonių. Mano nuomone, tai atsitinka dėl to, kad už turinį atsakingi tik keli žmonės, todėl tai susiaurina nuomonių įvairovę, o to neturėtų būti.
Na ir paskutinė priežastis – tai prasidėjęs LRT veiklos tyrimas Seime, kuris kelia tuos pačius klausimus, kaip ir aš kėliau, kol dar buvau tarybos narys. Lietuvos televizijos atstovų  A. Siaurusevičiaus,  Ž. Pečiulio,  R. Paleckio reakcija kelia susirūpinimą, nes tie žmonės nesupranta, kas yra visuomeninė televizija, ir koks jos santykis su Seimu bei per Seimą – su visuomene. Ir jei Televizijos direktorius leidžia sau komentuoti Seimo narių veiklą, tai aš manau, kad toks žmogus neturėtų ten dirbti.

Gal galite išskirti 3 pagrindinius darbus, kuriuos nuveiksite tapęs LRT vadovu?

Kadangi man teko vadovauti ne vienai įmonei, tai nėra nei 3 nei 5 pagrindinių darbų, tai yra iš tikrųjų veiklos principai ir pagrindiniai siekiai, kuriuos aš išdėsčiau savo tinklaraštyje ( http://racas.lt/kandidato-gene... ). Tai yra kompleksas dalykų. Pirmiausiai, yra efektyvus bendrovės valdymas, ir nesvarbu ar tai yra televizija, ar kita bendrovė. Reikėtų labai atidžiai pažiūrėti į struktūrą, išsiaiškinti, ką žmonės veikia, ir ar jie iš viso ką nors veikia. Pažiūrėti, kaip yra naudojami finansai, kuriuos sumoka visi mokesčių mokėtojai. Kitas dalykas yra skaidrumas. Būtina įvesti tvarką, kuriant ir perkant laidas, nes dabar kyla labai daug klausimų tiek dėl skaidrumo, tiek dėl nuomonių įvairovės. Kai dabar yra perkama 40–50 % laidų iš vienos prodiuserinės kompanijos, tai nori ar nenori, jos būna panašios, nes jas gamina tie patys žmonės. Ir labai svarbu nustatyti aiškias taisykles dėl turinio bei užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Tačiau tai nereiškia, kad vadovas turi kištis į patį turinį. To dabar LRT labai trūksta, nes ir įstatymai, ir žurnalistikos principai nurodo, kad žurnalistikoje negali įsigalėti kuri nors viena nuomonė. Televizija turi būti atvira įvairioms nuomonėms, ne tik kokiai nors vienai ideologijai.

Kas Jums labiausiai nepatinka dabartinėje žiniasklaidos rinkoje?

Man labai daug kas nepatinka ir aš apie tai nuolat rašau, bet labiausiai nepatinka vienos nuomonės įsigalėjimas ir profaniškumas. Didelė dalis žurnalistų netikrina faktų, nepaklausia kitos nuomonės, ir tai yra didžiausia problema. Mes turėjome krizę ir tada žiniasklaida labai nukentėjo, nes geri žurnalistai išėjo iš darbo, o nauji žurnalistai buvo be patirties. Internetas ir socialiniai tinklai iš esmės pakeitė žiniasklaidą, nes nuomonių formavimo lyderiais tapo žmonės, kurie nieko bendro neturi su žurnalistika, o žiniasklaida prisitaikė prie to ir pradėjo orientuotis į paspaudimus, o ne žurnalistiką.

Esate lyg žiniasklaidos disidentas: savo tinklaraštyje kritikuojate M. Garbačiauskaitę-Budrienę, A. Ramanauską, A. Užkalnį, Delfi.lt portalą, kovojate prieš juos teismuose. Kam Jums to reikia? Ar ne geriau užsiimti ramesne veikla?

O kam tada gyventi iš viso? Kiekvienas žmogus turi tam tikrus tikslus ir įsivaizduojamą prasmę. O aš didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau žurnalistikoje ir, matydamas problemas, reiškiu savo nuomonę apie tai, ką matau. Ir tai nėra jokia kova.

Kodėl kiti žurnalistai tyli ir taikstosi su tokia situacija žiniasklaidoje?

Sunku yra įlįsti į kito galvą ir pasakyti, ką jis galvoja. O kai aš dėsčiau universitete, studentams sakydavau, kad kiekvienam žurnalistui ateina diena X, kai jis turi apsispręsti – ar toliau nori būti žurnalistu, ar nori dirbti žiniasklaidoje. Ir aš esu įsitikinęs, kad kiekvienam žurnalistui ta diena ateina, ir tada jis pasirenka – likti ar tylėti.

Koks turėtų būti idealus žurnalistas? Ar Lietuvoje yra tokių pavyzdžių?

Kaip nėra idealios moters ar vyro, taip nėra ir idealaus žurnalisto. Yra daug informacijos apie tai, net ir mūsų Visuomenės informavimo įstatymas gana gerai nustato, koks turi būti žurnalistas. Vėlgi, kai aš dėsčiau studentams, siūliau skaityti didžiausios pasaulio naujienų agentūros „Reuters“ vadinamąjį „handbook`ą“ – ten aprašyta nuo A iki Z, kaip turi rašyti, elgtis žurnalistas, tik deja, ne visi tai nori daryti. Mano nuomone, naujienų agentūra BNS vis dar yra vienintelė žiniasklaidos priemonė, kuria aš visiškai pasitikiu.

Kaip vertinate šiandienos geopolitinę situaciją, ir ką reikėtų daryti Lietuvai, kad valstybė sustiprėtų? Ar žiniasklaida gali prie to prisidėti?

Žiniasklaida, žinoma, gali prisidėti, ji ne veltui vadinama ketvirtąja valdžia, todėl labai stipriai prisideda prie visuomenės progreso arba regreso. Jei būdamas žiniasklaidoje pratini skaitytoją prie menkaverčių kūrinių, visą laiką siūlai skaitytojui informaciją apie vestuves, skyrybas, įvairias kūno dalis, organų ilgį ar dydį nuolatos, metai iš metų, tai skaitytojas, augdamas savo srityje, pradeda bendrauti ir kuria visuomenę pagal tą įsivaizdavimą, kurį gavo iš žiniasklaidos. Taigi, žiniasklaida gali ne tik informuoti, bet ir prisidėti prie švietimo, kurio pas mus visai nėra. Prieš 15 metų pas mus buvo daug daugiau diskusinių laidų, kuriose kalbama apie švietimo, socialines, sveikatos apsaugos problemas. Komercinėse televizijose neliko tokios informacijos, o LRT labai ribotai. Kai nėra ginčo, tai nėra ir progreso, o jo Lietuvoje jau nėra.

Jeigu pažvelgtumėte atgal, kaip pats vertinate savo nuveiktus darbus, ar dėl ko nors gailitės, o gal turite  tai, kuo tikrai didžiuojatės?

Aš nieko nesigailiu, nes man visada patiko tai ką darau, nes aš dirbu darbą, kuris man patinka, ir dar man už jį primoka. Liūdna, kad pritrūkus finansavimo žlugo portalas faktai.lt,  nes jis galėjo tapti atsvara žiniasklaidai. Didžiuojuosi BNS kompanija, prie kurios kultūros sėkmės aš prisidėjau. Didžiuojuosi matydamas tuos žurnalistus, prie kurių augimo prisidėjau.

Kokie Jūsų pomėgiai?

Man patinka žemė, gamta. Mėgstu būti savo sodyboje. Nuvykęs ten  žiemą pirmiausia paberiu lesalo paukšteliams, ir stebiu, kaip jie jį valgo. Man kartais patinka pabėgti į gamtą nuo žmonių, mėgstu žvejoti, skaityti ir rašyti savo tinklaraštį.

Koks Jūsų požiūris į blaivybę?

Aš nesu abstinentas, tačiau nors didelė dalis kolegų pyksta, vis tik palaikau valdžios sprendimus dėl alkoholio kontrolės priemonių, nes tikrai reikėjo kažkaip stabdyti nevaldomą alkoholio prieinamumą, nepaisant to, kad ir pats negalėjau nusipirkti alkoholio.

Kuo svajojote būti, kai buvote vaikas? Kokį darbą svajojote dirbti?

Man senelė sakė, kad aš norėjau būti žurnalistu, nors ir nežinojau, kas tai yra. Man labai patiko chemija, dalyvavau olimpiadose ir įstojau į chemiją, tačiau išėjau, o po kurio laiko įstojau ir pabaigiau istoriją. Taigi, buvau žurnalistas istorikas.

Koks valgis Jums yra pats mėgstamiausias?

Virtiniai su bulvėmis ir su spirgučiais bei cepelinai su varške ir kalendra.

Koks Jūsų pats įsimintiniausias įvykis?

Pats geriausias atsiminimas, kai aš su savo dviem sūnumis laimėjome Lietuvos šeimų krepšinio 3x3 čempionatą. Tuomet visa šeima džiaugėsi: tiek mes, tiek palaikymo komandoje buvusios dukra ir žmona. Ta emocija buvo išties įsimintina – džiaugsminga.

Kitas įvykis, kurį teko išgyventi – tai rugpjūčio pučo laikotarpis, kai buvę komunistai Maskvoje bandė nuversti Gorbačiovo valdžią. Tai buvo jau po sausio 13 d. įvykių, tada dirbau Seime. Buvo tokia įdomi atmosfera, kai darai, nors ir žinai, kas Tavęs laukia ir kas gali atsitikti. Tai buvo nepamirštamas jausmas.

Kas Jums teikia laimę?

Laimė – tai daug dalykų. Kai aš vaikštau su šuniu, ir šviečia saulė, tai man teikia laimę. Tie patys kėkštai, atskrendantys į lesyklą, teikia man laimę. Geras tekstas, kurį parašau man teikia laimę, perskaityta knyga – taip pat  laimė. Mano vaikų pasiekimai – laimė. Viskas priklauso nuo požiūrio. Laimės labai daug, tik reikia mokėt ją pasiimti.

Ką palinkėtumėte jaunimui, būsimiems žurnalistams?

Pirmiausiai siūlyčiau pagalvoti, ar jiems užteks stiprybės, kai ateis diena X, kaip minėjau. Jei apsispręs, kad užteks, tuomet svarbu labai daug skaityti, mokytis, domėtis ir būti smalsiam. Smalsumas yra privalomas dalykas, nes aš net nedirbdamas dairausi aplinkui, skaitau skelbimų lentas, nes ten gali kilti pačios įdomiausios temos. Ir, žinoma,  linkiu būti sąžiningiems.