°C
      2018 11 16 Penktadienis

      Mokytis niekada ne vėlu: Romualda Bartulienė universitetą baigė būdama 63-jų!

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Rasa Sagė
      2018-09-05 10:00:00
      2018-09-05 10:00:00

      Patarčiau kuo daugiau pastebėti ir stebėtis, nebijoti naujų patirčių ir veiklų, prisiminti savo vaikystės svajones, įsiklausyti į save, kas jus pradžiugintų.

      Romualdą Bartulienę sutikau Birštono sanatorijos bibliotekoje. Biblioteka buvo tuščia, joje sėdėjo tik dvi moterys, kurios gyvai šnekučiavosi tarpusavyje. Pasikvietė prisėsti ir mane. Po pusės valandos mūsų pokalbio supratau, kad noriu užduoti daug daugiau klausimų šiai aktyviai, jaunatviškai ir puikiai moteriai, kurios gyvenimas galėtų tapti pavyzdžiu, o amžius ne kliūtis sekti savo svajonėmis.

      Koks jūs buvote vaikas?

      Kai dar nėjau į mokyklą, manęs dažnai klausdavo: kuo būsi užaugusi. Šis klausimas man buvo keistas ir į jį visada turėjau tik vieną atsakymą: būsiu tiesiog mergaitė, o kas gi dar?

      Apie ką svajodavote?

      Svajodavau daug... Buvau tikra svajoklė. Pradinėse mokyklos klasėse dažnai gaudavau pastabų, kad aš ne pamokoj, o savo svajonėse. Net savo kelią iš mokyklos namo turėjau, kad niekas netrukdytų svajoti. Labai patiko šokti, lankiau baletą, o taip pat dainavau, vaidinau, piešiau. Tačiau mano tėtė buvo baleto šokėjas ir jis nepalaikė mano svajonės būti balerina. Norėjo, kad aš pasirinkčiau „rimtą“ profesinį kelią.


       

      Ir ką pasirinkote?

      Vienuoliktoje klasėje Lietuvių literatūros mokytoja man patarė studijuoti bibliotekininkystę, nes mėgau skaityti ir būti viena. Tačiau aš pasirinkau Vilniaus Universitete ekonomikos studijas, nes man gerai sekėsi tikslieji mokslai. Baigiau mokslus ir visą gyvenimą „važiavau“, kaip sakoma, „ne savo rogėse“.

      Ar dabar gailitės, kad nėjote paskui savo svajones?

      Apie svajones tais laikais mažai kalbėdavome. Jos dažniausiai atrodydavo toli nuo realybės ir greičiausiai neįgyvendinamos. Retas kuris eidavo paskui svajonę. Tačiau man patiko svajoti, patiko būti vienai, turėdavau įvairių užsiėmimų ir amžinai trūkdavo laiko, nes kasdieninė rutina ir materialiai skurdus gyvenimas jo atimdavo daug: siuvau, mezgiau, papildomai dirbau įvairius apmokamus darbus, nes trūko elementariausių dalykų. Tačiau buvo ir tai, kas patiko. Negaliu sakyti, kad kiekvienoje veikloje kankindavausi. Ne, stengdavausi atrasti juose mėgstamus dalykus, gilindavausi į juos, atrodė, kad tiesiog kitos išeities nėra, gal pavadinčiau tai susitaikymu ar prisitaikymu. Svajonės liko svajonėmis.

          

      O kada viskas pasikeitė?

      Lietuvai tapus nepriklausomai. Tada tapome laisvesni ir mes. Atrodė, kad atsivėrė galimybės ir tada jau pradėjau galvoti, kad viską galima pakeisti. Atsirado motyvacija darbe, jaučiausi naudinga ir reikalinga. Pasikeitė požiūris į darbą – atkrito nereikalingi „sovietiniai“ darbai, kaip žinia tada nedarbo nebuvo, visi dirbom, bet ką… tik kad būtume užimti. O dabar tavim pradėjo pasitikėti ir tikėti, leido laisvai veikti, veikla tapo prasminga. Sulaukdavau pagalbos, dalyvaudavau įvairiuose mokymo seminaruose, darbas tapo daug kūrybiškesnis ir savarankiškas. Man patiko tas laikotarpis. Tai buvo atgimimas.

      Kaip nusprendėte dar kartą mokytis?

      Aktyvus profesinis gyvenimas prabėgo greitai ir artėjo darbinės veiklos pabaiga, kitaip - užtarnautas poilsis. Štai tada ir pradėjau galvoti, juk gyvenimas dar nesibaigė, o ką aš norėčiau veikti toliau? Juk realiai laiko liko mažai... Ir nusprendžiau mokytis, daryti tai, kas patinka. O kas patinka? Patiko tapyba. Be to, visada domėjausi psichologija, nes tai juk mokslas apie save. Kaip ir dauguma pradėjau nuo populiariosios psichologijos, kuri dažnai man kėlė abejones. Tuomet pagalvodavau, o kaip yra iš tikrųjų. Su tokiomis mintimis ir nuvažiavau į kiekvienais metais Vilniuje Litexpo parodų rūmuose organizuojamą parodą apie įvairias studijas. Sprendimą mokytis psichologiją Edukologijos universitete nulėmė tai, kad patiko pedagogika, ypač susidomėjau ja, kai gimė vaikai ir auklėti, mokyti ir būti su jais man labai patiko.

       

      Kaip sekėsi studijos?

      Pirmame kurse mūsų buvo šešiasdešimt studentų. Visi jauni, po mokyklos, tik keli buvo vyresni. Aš buvau vyriausia, man tada buvo 58 metai. Su grupiokais sutardavau, jie man buvo įdomūs jauni žmonės, tačiau viduje dažnai jausdavau metų skirtumą, manau ir jie, nes niekaip negalėjau priversti  juos kreiptis į mane antru asmeniu, tas “jūs” buvo riba mūsų santykiuose. Grupiokai apie mano metus sužinojo tik po penkių metų, kai šventėme diplomą. Beje, diplomus gavome tik penki studentai, kiti nubyrėjo per penkis metus arba sustabdė studijas penktame kurse. Pirmaisiais metais šiek tiek  trikdė jauni žmonės aplinkui, nuo antro kurso tapau grupės seniūne. Turėjau daug dalykų koordinuoti, sulaukdavau įvairių klausimų apie studijas ir pasijutau savo vietoje galėdama atsakyti, paaiškinti, padėti. 

          

      Kas buvo sunkiausia?

      Sunkumai buvo pirmame kurse. Vyko aklimatizacija. Savo pirmą universitetą baigiau 1975 metais, nuo to laiko ir studijos visiškai pasikeitė, reikalavimai tapo visai kitokie, naujos technologijos, be kurių nei iš vietos nepajudėtum. Aklimatizuotis man padėjo ir darbas progresyvioje telekomunikacijų įmonėje TEO, kur buvo šiuolaikiškai organizuotas darbas, dažnos reorganizacijos versdavo stipriai pasitempti, kad išliktum. Be to, didelis dėmesys buvo skiriamas darbuotojų mokymams. Todėl į studijas įsijungiau jau būdama pastovaus mokymosi procese. Universitete mokiausi gerai ir netgi dėl to gavau finansavimą. Egzaminai manęs negąsdino tai  buvo tiesiog iššūkis,  psichologinė įtampa buvo gerokai mažesnė negu jaunystėje. Galbūt padėjo ir branda, gyvenimo patirtis, amžiaus išmintis. Be to, buvo labai įdomu studijuoti, rašyti darbus.  Sėdėdavau paskaitose ir galvodavau, kaip gerai, kad aš čia. Gyvenimas tapo labai prasmingas. Gimė anūkai, pradėjau skaityti paskaitas, vesti mokymus ir dirbti su emocinio intelekto ugdymo programa ikimokyklinėse įstaigose. Mano žinios buvo reikalingos. Krūvis buvo didelis. Reikėjo organizuoti laiką taip, kad visur suspėčiau: vyras, anūkai, serganti mama, mokslai ir darbas Lietuvoje, dažniausiai Vilniuje.  Taip pat gelbėjo vairavimas, nes greitai galėdavau atsidurti reikiamoje vietoje, visada šalia kompiuteris, telefonas ir artimiausių žmonių palaikymas.  Dabar, prisiminus visa tai,  sunku patikėti, kiek daug įvyko pokyčių mano gyvenime. Tikriausiai keitiesi tada, kai pajunti, kad esi laisvas rinktis. Be to, visada galvojau ir mane įkvėpė, kad žmogus nežino savo galimybių ribų. Mes visi galime žymiai daugiau, svarbu neužkirsti sau kelio stereotipinėmis nuostatomis ir atsiverti įvairiai patirčiai. „Aš noriu, Aš tikiu, Aš kuriu“. Tai mūsų šeimos (kartu su mūsų vaikų šeimomis) labdaros ir paramos fondo „Idėjų vartai“, veikiančio jau devintus metus, vertybės. Jomis ir vadovaujuosi.

      Ir dabar dar mokotės?

      Dabar jau tris metus mokausi tapybos, tapau ir dalyvauju parodose, turiu internetinę galeriją „Mano paveikslų namai“. Didelį malonumą teikia knygų skaitymas, ačiū bibliotekų lobynams. Turiu nuostabius vaikus ir puikų vyrą, jų dėka galiu įdomiai keliauti, mokytis iš jų. 

      Tai ar galite sakyti, kad jūsų svajonės galiausiai išsipildė?

      Aš ir dabar gyvenu su svajonėmis ir jos, pasirodo, turi gerą savybę išsipildyti, net ir smulkmenose. Svarbu labai norėti, tačiau ne tik... Reikia jas pildyti, tiesiog pradėti veikti  step by step, bandymų ir klaidų keliu, atkakliai ir kantriai, tikint ir pasitikint savimi.


      Jeigu gyventumėte iš naujo, ką darytumėte kitaip?

      Šiandien aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų, psichologijos, tapybos. Knygų skaitymas, bibliotekos ir jų organizuojamos diskusijos, psichologijos seminarai, tapybos pamokos yra mėgstama mano veikla. Savo laiką labai branginu ir jo stengiuosi nešvaistyti, kaip niekad jį jaučiu, skaičiuoju, planuoju darbus, keliauju ir džiaugiuosi gyvenimu. Atsiradus rimtoms sveikatos problemoms (tai didelių mano gyvenimo klaidų pasekmė), pradėjau daugiau ja rūpintis. Išklausiau mitybos specialistės  Vaidos Kurpienės sveikatos mokyklos paskaitas ir jau antri metai, kaip iš esmės pakeičiau mitybą.  Dar daug ką pakeičiau ir keičiu, mokausi gyventi kas dieną. Judesy jauti gyvenimą. Jei gyvenčiau iš naujo, šiandien išdrįsčiau eiti paskui savo svajonę gerokai anksčiau. Bet, jeigu taip neįvyko, vadinasi dar nebuvo laikas, nebuvau užaugusi. Tačiau tai daryti niekada nėra per vėlu.


       

      Ką patartumėte žmonėms, kurie jaučiasi seni, sulaukę 50-ies?

      Sulaukus 50-ies yra tik šiek tiek daugiau kaip pusė nugyvento, dalinai ne visai sąmoningo (vaikystė, jaunystė, kiek daug klaidų…) gyvenimo.  Man dar tik 67. “Jau laikas mirti“, kai kas pasakytų. O dar sulaukus tiek metų turi pradėti kankinti ligos. Tačiau, ar tai nėra tik mitas, kad senatvėje žmogus turi sirgti? Šiandien šį mitą paneigia mokslas ir teigiami sveikai gyvenančių žmonių pavyzdžiai. Ar mes teisingai gyvename: maitinamės, judame, ilsimės, bendraujame, valdome stresą? O kokie mūsų draugai: ar jie mus įkvepia, ar slopina mūsų gerąsias  iniciatyvas? O kaip elgiamės su laiku: ar visada mes jį praleidžiame prasmingai, kas yra labai svarbu? Beje, pauzės (poilsis ir nieko neveikimas) mums taip pat reikalingas kaip oras, žinoma, mūsų sąmoningam gyvenime. Kiek įdomių dalykų pasaulyje yra, o kiek dar mes nežinome, argi ne smalsu? Juk ne be reikalo šiandien tiek daug  kalbame, kaip neužgesinti vaikuose smalsumo, kurį jie atsineša į šį pasaulį gimdami ir per trumpą laiką tiek daug visko išmoksta. Patarčiau kuo daugiau pastebėti ir stebėtis, nebijoti naujų patirčių ir veiklų, prisiminti savo vaikystės svajones, įsiklausyti į save, kas jus pradžiugintų, nes per save, per meilę sau surandame kelią į kitą žmogų, labiau jį suprantame ir kiekvienam reikalingi gerumo spinduliai sklinda labai toli. Bendraukime ir bendradarbiaukime kurdami savo gyvenimus ir kuo dažniau pasijuskime laimingi.

      Skaityti komentarus