°C
      2018 09 26 Trečiadienis

      Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas apie undergroundo „skaistumą“, Černobylį ir eksperimentininkų žaidimą su ugnimi

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      2018-09-10 11:00:00
      2018-09-10 11:00:00

      Gerbiu šį žmogų. Ir tuo viskas pasakyta. 


       Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

       Nėrius Pečiūra. 1967. Vilnius. 

      Kada susipažinai su muzika? 

      Pradėjau groti gitara būdamas moksleivis. Devintoje klasėje klasiokas, mokėjęs brązginti gitara, parodė akordus. Paskolino dainų sąsiuvinį, iš kurio mokiausi. Ligi tol muzikos pamokos mokykloje būdavo nuobodžios – nepatikdavo. 

      Pirmosios grupės, kuriose teko groti/jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai. 

      1986 metais su Varvekliu (Vykintu Dariumi Šimansku) sukūrėme pirmą grupę. Pavadinome ją WC. 1986 m. sprogus Černobylio atominei elektrinei, kartu sukūrėme pirmą dainą – „Aš nuplikau nuo peroksido“. Ji turėjo pozityvios sprogstančios energijos, verdančios galvoje, kurios plaukai nušviesinti vandenilio peroksidu. Vėliau parašėme nemažai pesimistinių dainų – „Pilnas miestas narkomanų“ ir panašiai. Grupėje WC su mumis būgnais grojo Jonas Noreika. Po to, maždaug 1987 metų pabaigoje mes su Varvekliu, paveikti pilnaties, be reikalo susipykome, apsistumdėme ir išsiskyrėme. Pradėjome solines karjeras. Aš įkūriau grupę „Už Tėvynę“, kuri Lietuvoje ryškiai žybtelėjo istoriniais 1988 metais. Tų metų vasarą mane su grupe (boso gitara – Vytas Kubilius, būgnai – Rolandas Gaušys) pakvietė dalyvauti „Roko marše per Lietuvą“. O „Roko maršas per Lietuvą“ 1988 metais rėmė Sąjūdį ir Arvydo Juozaičio asmenyje vežė per Lietuvą trispalvę. Tai buvo šiurpą krečiantys politiniai įvykiai. Panašu, kad tuo metu buvau sukūręs ryškų panko portretą, kuris amžininkams padarė įspūdį.

      Tačiau pankroku neapsiribojai? 

      1989 metų pradžioje kažkas perdegė mano smegenyse ir pankrokas man tapo per siaura erdve veiklai. Pradėjau eksperimentuoti, maišyti gitarinę muziką su hiphopu, repu, skiemenavimu. Tada savo grupę vadinau UTV (bet žmonės ją vis tiek vadino „Už Tėvynę“). O mano muzikos prodiuseriu tapo Andrius Mamontovas. 1989 metais susidraugavome. 1989 metų vasarą jis pakvietė mane Kauno dainų slėnyje apšildyti „Foje“ koncertą. Nuo tada keletą metų nemažai bendravome, muzikavome, darėme įrašus. 1990 metų pabaigoje A. Mamontovo prodiusavimo dėka mano daina „Rožės“ tapo nacionaliniu hitu. Tais metais ji pateko į Lietuvos radijo muzikinės laidos „Jaunimo muzikos studija“ (redaktorė Jolanta Griškevičienė) metų Top 10, užėmė 10 vietą. Taigi patekau į topus, ir tai buvo nesuprantama kai kuriems žmonėms, kai kuriems menininkams, kurie galbūt per daug idealizuoja underground‘o „skaistumą“. Dabar reikia tikėti, kad laikas viską sustato į savo vietas. Pavyzdžiui, šiandien paklausę „Rožes“ , turėtume girdėti, kad tai yra tamsus, ganėtinai gotiškas kūrinys, mįslinga eksperimentinė daina. Apskritai, esu labai dėkingas A. Mamontovui, ir lenkiu galvą už tai, kad jis praplėtė mano akiratį. Andrius – ypatinga asmenybė, ir jo nuopelnai, įtaka aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir viso paskutinio XX amžiaus dešimtmečio Lietuvos muzikai yra dar tinkamai neįvertinti, gerai nesuprasti. Manau, kad daugiausia jo dėka lietuviška populiarioji muzika po 1990 metų tapo modernia, šiuolaikiška ir vakarietiška. UTV egzistavo nuo 1989 iki 1996 metų. Nuo 1996-ųjų iki maždaug 2000 metų savo grupę vadinau Nėrius Pečiūra ir Komanda. Tačiau reikia pastebėti, kad nuoseklios pastovios muzikinės veiklos ypač tuo metu nevysčiau. Nemažai dirbau žurnalistu, vedėju, scenaristu, režisieriumi – spaudoje, radijo ir TV laidose. 2002 metais buvo sukūriau pankroko grupę „Bacefalai“. Ji egzistavo iki 2006 metų vasaros. Pavadinimą „Bacefalai“ sugalvojo grupės „Merlin“ amžiną atilsį gitaristas Radionas. Jis juokavo, kad štai jeigu atsirastų kokia nors grupė, pavyzdžiui, „Bacefalai“... Ir tai mus su būsimu grupės būgnininku Griausmu „užvežė“. Griausmas pasakė, kad jei grupę pavadinsime „Bacefalais“, jis sutinka groti, dalyvauti grupės veikloje. Vėliau intensyviai dirbau kitose srityse, kol nuo 2012 metų vėl užsiėmiau muzika. Nuo 2012 metų kiekvienais metais išleidžiu solinius albumus. Manu, kad jų bus maždaug penki, ir turėčiau išsisemti.

      Ką atsakytumei savo muzikos, neva ji esanti „popsas“, „šlamštas“, „gėda pankrokui“ ir t. t., kritikams?

      Sakyčiau: „Na, ką darysi, yra, kaip yra.“ O po to gailiu balsu pridurčiau: „Nesmerkite manęs labai...“ 

      Kokiuose įrašuose teko dalyvauti? 

      UŽ TĖVYNĘ „Meilės liga“ 1990 (1991 metais kovo 19 dieną Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijoje buvo apdovanoti 1990 metų geriausios audiokasetės rinkimų konkurso nugalėtojai. Kaip rašė spauda: „Antrąją premiją, 500 rublių, pasidalino O. Vyšniauskas už kasetę „Dainuoja Ovidijus Vyšniauskas“ bei šauni jaunimo brigada UŽ TĖVYNĘ už kūrinį „Meilės liga“. Šios kasetės prodiuseris - A. Mamontovas.“ Kaip esu minėjęs anksčiau, pats grupę tuo metu vadinau UTV, tačiau kiti ją vis tiek vadino UŽ TĖVYNĘ.) Nėrius Pečiūra ir U.T.V. „Rožės“ – 1996
      Nėrius Pečiūra ir Komanda „Vėjas“ – 1997
      Nėrius Pečiūra ir Komanda „Fiesta“ – 1998
      Bacefalai „Meilės bažnyčia“ 2003
      Bacefalai „Koncertas“ 2004
      Nėrius Pečiūra Atsuktuvas „Muzika“ 2006
      „Heavy Metal Punk“ 2012
      „Sakau tau katino balsu“ 2013
      „Mažutė“ 2014
      „Palanga ir sveikata“ 2015
      „Duok cigaretę šmėklai“ 2016
      „Hard rock hallelujah“ 2017
      „EBM“ 2018
      „Lietuva - tai jėga.Filmo muzika“ 2018
      „Mes grojam roką tėvo garaže“ 2018 

      Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavai? 

      Roko maršas per Lietuvą 1988.
      Festivalis „Vilnius Punk'87“ (legendinis festivalis Alumnato kiemelyje).
      Festivalis „Vilnius Punk'88“ (legendinis festivalis Alumnato kiemelyje).
      Festivalis „Vilnius Underground'89“ (legendinis festivalis Alumnato kiemelyje; juos visus organizavo „Jaunimo muzikos klubas“ – Giedrius Klimkevičius ir jo kolegos).
      Tartu Punk'88.
      Sigulda'88 (roko festivalis Latvijoje)
      Svečiuose pas Antį – Vilniaus Sporto rūmai, 1989 m. Kalėdos.
      Jaunimo muzikos studijos TOP 10 koncertai Vilniaus Sporto rūmuose, 1990 m. pabaiga.
      Prezervatyvo šventė – 1990 m. Kauno Sporto halė.
      „Foje“ turas per Lietuvą 1990 m. rudenį. UTV buvo šiame ture grupė, apšildanti „Foje“.
      Kartu su „Bacefalais“ „Radioshow“ dešimtmetis – 2003 m. vasario 28 d. Vilniaus klube „Bravo“.
      Vasaros festivalis „Varom!“ 2014 metais Varėnos dainų slėnio saloje.

      Ką gali papasakoti apie dabartinį savo kūrybos etapą?

      2010 metais rašiau knygą „Šou biznio dėsniai“. ir ją berašydamas supratau, kad YouTube muzikantams ir jų saviraiškai atveria dideles galimybes. Tada prognozavau, kad tai turi teigiamai skatinti lietuviškų muzikinių vaizdo klipų gamybą. O ji dėl ekonominės krizės prieš 2010 metus buvo labai nuslopusi. Kadangi iš pašaukimo esu kino režisierius (dvidešimt metų pradirbęs įvairiausiuose TV projektuose), užsiėmiau muzikinių vaizdo klipų gamyba. Pats filmuoju, režisuoju, užsiimu specialiaisiais efektais, trimate grafika. Nemažai klipų statau kitiems atlikėjams. O nuo 2012 metų, norėdamas save plačiau išreklamuoti kaip vaizdo klipų režisierių, pradėjau įrašinėti savo dainas, stengdamasis kiekvienai pastatyti po muzikinį klipą. Tiesiog nutariau, kad kai tik klipų kūrimo veikloje neturėsiu kliento, netinginiausiu ir profesionalėjimo vardan statysiu klipus savo dainoms. Tokiu būdu per trejus metus nuo 2012 metų pavasario sukūriau per trisdešimt savo vaizdo klipų. Man tai yra asmeninis rekordas. Aišku, daug mano klipų yra prasti. Kai kurie, ypač pirmieji, yra tiesiog vizualinis šlamštas. Tačiau neklysta tik tas, kas iš viso nedirba. O kai kurie klipai labai pavyko ir galbūt taps lietuviška žanro klasika. Paradoksalu, bet būtent dėl noro kitiems kurti muzikinius vaizdo klipus aš vėl pradėjau muzikuoti, o nuo 2014 metų ir koncertuoti. Šiuo metu esu roko muzikantas ir muzikinių vaizdo klipų režisierius. Be to, dirbu žurnalistu – radijo laidų vedėju radijo stotyje „Geras FM“.

      Kas labiausiai Tave įkvepia?

      Dabar, kai rašau naujus savo albumus, kažkokių ryškesnių įtakų savo muzikai nebepastebiu. Tiesiog rašau dainas, tvarkau jas, aranžuoju, kaip sugebu. Kaip klipų režisierius žaviuosi Andrew Kramer kuriamais specialiaisiais efektais, Anton Corbijn bei Chris Marrs Piliero vaizdo klipais. 



      Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

      Lietuviškos – „Antis“, „Foje“, „Bix“, „Kardiofonas“. Užsienio – „The Sex Pistols“, „The Exploited“, „The Dead Kennedys“, „Arctic Monkeys“.

      Ką manai apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną?

      Mane labiausiai domina minimalizmas. Toks minimalizmas roko muzikoje, kai keliais džeržgiančios gitaros dvigarsiais gali pasakyti pakankamai daug. Išreikšti mintį arba stiprią emociją. Tai pankroko privalumas. Eksperimentai gali būti pavojingas dalykas, žaidimas su ugnimi. Tačiau tai yra labai įdomu. Garso mene labai vertinu ne tik eksperimentus, novatoriškumą, bet ir suprantamumą. „Suprantamumas“ – tai profesionalumas, kai aišku, kas ir kodėl daroma. Ką nors vertinti nei teigiamai, nei neigiamai nedrįstu, manau, kad tai yra ne mano reikalas. Be to, tiek daug dirbu, kad menais domėtis nėra kada. Skaitau tik filosofinę ir techninę literatūrą, žiūriu „tutorialsus“. 



      Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, turi būti 1 proc. Pašaukimo ir 99 proc. juodo darbo?

      Yra ir menininko pašaukimas, ir likimas būti menininku. Tai užprogramuotas dalykas – karma. Neginčijami faktai, kad menininkai paprastai gimsta menininkų šeimose ir t. t. Ir šiuo požiūriu yra labai įdomi Kazimiero Likšos grupė „Karma“, nes turi labai gerą karmą. (šypsosi) Bet, aišku, jei menininkas yra tinginys – rezultatų nebus. Daug menininkų savo kaip menininko karmą nužudo kita likimo gija – alkoholizmu. Mieželaitis, jei tai sakė Mieželaitis, tiesiog kuklinosi. Jis, Justinas Marcinkevičius, Antanas Venclova, Algimantas Baltakis tiesiog gimė būti didžiais poetais. Beje, dainų kūrime labai vertinu profesionalų eiliavimą. Nes tai ir yra didžiausias avangardas, didžiausias menas, didžiausias meistriškumas.

      Nėrius Pečiūra pasakoja:

      2016 metų vasaros pabaigoje į Vilnių  netikėtai atskrido Vikintas Darius Šimanskas - Varveklis. Lietuviško pankroko legenda, grupės "WC" vokalistas. Aštuoniasdešimtiniais jis buvo jaunas dailininkas ir pankas; su juo 1984 metų pavasarį sukūrėme pirmą klasikinio lietuviško pankroko grupę "WC".

      Tą dešimtmetį jis buvo Vilniaus KGB galvos skausmas - buvo intensyviai sekamas iki 1989 metų.

      Varveklis jau 15 metų gyvena Londone ir jo atvykimas į grupės "Fantomai" muzikinę veiklą įnešė gaivaus vėjo. Dabar jis kiekvienais metais vasaros pabaigoje atostogauja Lietuvoje ir dalyvauja mūsų rengiamuose festivaliuose. Paskutiniais metais Vilniuje vykstantys istoriniai dokumentiniai "Vilnius Punk" festivalių trisdešimtmečių šventimai - tai naujiena lietuviško roko kultūroje ir šie renginiai vis populiarėja.

      Vikinto Dariaus Šimansko sugrįžimas į tėvynę inspiravo ir muzikinio dokumentinio filmo "Lietuva - tai jėga" sukūrimą. Kūrybingi žmonės - profesionalūs specialiųjų efektų dailininkai, režisieriai, kino operatoriai susibūrė į kūrybinę grupę "Kultūros kryptys" ir altruistiškai, be didelio poreikio finansavimui, sukūrė 67 minučių dokumentinį filmą. Šis filmas - įdomus kultūrinis, socialinis ir ekonominis reiškinys - tai tikras lietuviškas nuo nieko nepriklausantis indie kinematografas. Filmas buvo baigtas 2018 metų pradžioje ir kartais yra vis parodomas kokiose nors undergroundinėse, alternatyvinėse vietelėse. Pavyzdžiui, rugsėjo 28-tąją "bananų baliaus" trisdešimtmečio proga, filmas bus parodytas Vilniuje Jasinskio boulingo klubo didžiajame ekrane.

      "Lietuva - tai jėga" - dokumentinis filmas apie tai, kaip nuo 1983 metų iki 1991-ųjų gyveno Lietuvos undergroundinis jaunimas ir roko muzikantai. Jų akimis pasakojama tų laikų istorija, politiniai ir kultūriniai įvykiai. Filmas yra ne tik dokumentinis, bet ir muzikinis - jame yra nemažai dainų. Daugiausia tai yra antisovietinis rokas - tos dainos, kurios buvo inspiruotos politinių įvykių ir galbūt netgi atvirkščiai.

      Pagrindinis filmo herojus yra Vikintas Darius Šimanskas. Jam 1983 metais buvo šešiolika metų, o lemtingą 1991 metų sausį - dvidešimt treji metai.  Nuo 1984 metų jo pavardė labai dažnai linksniuojama K.G.B. ataskaitose, o 1985 metais jį vienu metu sekė net keturi K.G.B. agentai. Kodėl? Sužinosite, pasižiūrėję filmą "Lietuva - tai jėga".

      „Lietuva – tai jėga“ – 67 min. trukmės muzikinis dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1983–1991 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB veiklą, pankroko festivalius, Sąjūdžio ir protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai ir koncertų organizatoriai - Andrius Mamontovas ("Foje"), Zigmas Butautis ir Kristijonas Vildžiūnas ("Šiaurės kryptis") Gintautas Babravičius, Marius Šulcas, Marius Keršys ("Vilniaus jaunimo muzikos klubas"), Kastis Minkauskas ("Turbo Reanimacija") ir kiti.

      "Kultūros kryptys" dabar kuria naują filmą - "Lithuania. Back to 90's". Šio filmo scenarijaus parašymą parėmė LATGA. (Sakinį apie LATGA prašyčiau privalomai publikuoti). Pilnametražiame muzikiniame dokumentiniame filme bus pasakojama apie 1990 - 2000 metų Lietuvos kultūrą, muziką, žmones. Tai buvo margas dešimtmetis, kurio iš mūsų gyvenimų su niekuo neištrinsi.

      "Lithuania. Back to 90's" - ne tik dokumentinis, bet ir muzikinis pasakojimas. Jame skambės "devyniasdešimtųjų" pradžios lietuviškų undergroundinių elektroninės, alternatyvinės šokių ir roko muzikos grupių "Ars Nova", "Tecnix", "Rapo karaliai", "Turbo Reanimacija", "3 Blat", "UTV", "Shitas" ir kitų dainos. Jos bus pateiktos originalia istorinių - dokumentinių muzikinių vaizdo klipų forma. Filmo premjera planuojama 2020 metų pradžioje. Prisidėti prie šio filmo kūrimo ir yra svarbiausias mano ateities kūrybinis planas.

      Naujas albumas "MGRTG" įrašytas romantiškai klausantis grupės "The Kills" - neogaražinės muzikos ir estetikos įtakoje. Klausiau kaip muzikuoja Jamie Hince ir Alison Mosshart, žiūrinėjau apie jų veiklą filmukus internete, domėjausi J. Hince gitaromis, jo gitariniais stiprintuvais, naudojamais efektais. Netgi tai, kad jis buvo vedęs Kate Moss - taip pat linksma ir garažiškai romantiška. Garažuose groja mano draugai - vilniečių grupė "Padugnės" ir kiti pažįstami. O vienas mano geras draugas, beje, legendinės istorinės post-pank grupės "Hidroelektra" lyderis Giedrius Brukštaitis per visą savo gyvenimą daug laiko leisdavo savo nuosavuose garažuose. Ir aš jį ten dažnai aplankydavau. Visa tai tiesiogiai ir netiesiogai įtakojo albumą "MGRTG". Beje, G. Brukštaitis - vienas iš filmo "Lietuva - tai jėga" bendraautorių. Jis yra legendinis lietuviško undergroundo kino režisierius ir fotografas.

       

       

       

      Skaityti komentarus