°C
      2020 08 05 Trečiadienis

      Prof. S. Žirgulis: turėtume neužmiršti, kad kultūra, o ne auksu padengta santechnika yra valstybės pagrindas

      Nuotrauka: Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

      Autorius: Birutė Mačienė (ELTA)
      2020-04-21 11:00:00

      Nuo šio balandžio skulptorius Stasys Žirgulis yra jau dviejų miestų – Radviliškio ir Birštono – garbės pilietis. Toks atvejis gana retas. Tačiau didžiumą savo gyvenimo šis menininkas gyvena būtent Kaune ir šiam miestui skyrė daugiausiai savo darbų.

      Prisimenant, kad Kauno savivaldybė sugebėjo prieš keliolika metų miesto garbės piliečiu paskelbti vienos kaimyninės šalies tuometį vadovą, niekaip su Kaunu nesusijusį ir jame net nebuvusį, jūsų atveju išeina lyg toje patarlėje „savam krašte pranašu nebūsi“. O gal „nepastebėti“ S. Žirgulio nuopelnų miestui paranku, žinant menininko charakterį ir atkaklumą bei nujaučiant, kad šiam menininkui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui, labiau priimtini žodžiai iš dainos „kas man iš tos laimės ir iš tos garbės...“?

      Visa tai man labai netikėta, ir džiugu, kad mano kūryba šiam miestui reikalinga. Kodėl aš taip įvertintas Birštone, sakyčiau, laimingas atsitiktinumas lėmė. Birštono miestas paskelbė respublikinį parko skulptūrų konkursą, man buvo įdomu jame dalyvauti. Skulptūrų takui sukūriau „Šaltinius“. Nuo šios skulptūros viskas ir prasidėjo. Čia, Birštone, supratau, kad dabar galiu įgyvendinti savo seną svajonę – Dialogą su akmenimis. Padiskutavome apie mano idėją su Birštono miesto vyriausiuoju architektu Mantu Micheliunjo. Jis nuoširdžiai tam pritarė. Tuomet pasiprašėme audiencijos pas Birštono merę Nijolę Dirginčienę.

      Projektui buvo pritarta, ir nuo to laiko kasmet aš parodą „Epochų aidas“ Birštone papildau naujais kūriniais. Šiuo metu skulptūrų yra 23, šiemet, tikiuosi, atsiras dar septynios skulptūros. Gal tai bus ir projekto pabaiga, o gal kitais metais.

      Ir visa tai – skulptoriaus pastangomis ir Birštono savivaldybės kaštais, – negi taip būna?

      Šis projektas vykdomasasmeninėmis bei rėmėjų lėšomis. Pagrindinis projekto rėmėjas ir mecenatas – „Kauno grūdai“ bei šios įmonių grupės generalinis direktorius Tautvydas Barštys . Jis, tarp kitko, buvo fundatorius ir Kaune pastatytiems mano sukurtiems plastiniams akcentams. Taip Muzikinio teatro sode buvo pastatytas paminklinis biustas A. Kučingiui, prie V. Kudirkos mokyklos atstatytas barbarų anksčiau pavogtas V. Kudirkos biustas, sukurti viešoms erdvėms kiti darbai.

      Štai ir grįžtu prie Kauno. Taip, dirbu ir Kaune, bet nesu gerbėjas banalios, miesčioniškos meninės politikos, kuri šiandien vyrauja Kaune. Negaliu priimti diletantų kuriamos kultūros, kuri labai greitai plinta, nes ji ir plaukia paviršiumi. Todėl ir nenoriu bendrauti su miesto, kuriame gyvenu, valdžia, matydamas, kaip vidutinybės diktuoja savo sąlygas. Kaip prasilenkiama su privačių ir viešųjų interesų derinimu. Kaip triukšmingai šaukiame „Kauno akcentai“, o kokį niekinį rezultatą gauname, apsimesdami, kad niekas to nesupras?..

      Tokia štai mūsų kultūra - gėrėtis auksu padengtomis vonios ir tualetų durų rankenėlėmis ir laukti, kada Kaunas taps Europos kultūros sostine. Nors turėtume neužmiršti, kad kultūra yra valstybės pagrindas.

      Birštonas ne vieną kaunietį žavi savo jaukumu ir išskirtinumu, – smagu nuvažiavus į šį kurortą, pasidžiaugti SPA procedūromis, pasigrožėti puikiai sutvarkyta Nemuno krantine ir parku. Bet tuo daugumos kauniečių meilė Birštonui ir apsiriboja. O kaip čia nutiko, kad kurortas, besivadinantis karališku, jus ilgam „prisirišo“?

      Jau lyg ir atsakiau į šį klausimą, tačiau galiu papildyti savo matymą. O jis toks: matau spartų Birštono miesto renesansą ir negaliu nesižavėti, kai iš šabakštyno sukuriamas nuostabus parkas. Kai visi miesto poreikiai sprendžiami profesionaliai, kaip atnaujinamos ar pastatomos naujos gydymo įstaigos. Todėl negaliu nepasidžiaugti šito gražaus karališko Birštono miesto keliu klestėjimo link.

      Jūsų kūrybos vaisiai yra patekę į Kelno, Rygos bei kitų miestų nacionalinius meno muziejus, privačias kolekcijas ar galerijas Olandijoje, Vokietijoje, JAV, Suomijoje. Daugybę S. Žirgulio kūrinių galima pamatyti įvairių Lietuvos miestų erdvėse. Pirmiausia – Radviliškyje, kur gimėte, taip pat Druskininkuose, Jonavoje, Palangoje, Šiauliuose, Leipalingyje ir, žinoma, Kaune. Gal galėtumėte kurį nors iš savo darbų išskirti, ar jie jums – kaip vaikai, kurie visi yra vienodai brangūs?

      Turbūt maloniausias pats kūrybos procesas . O užbaigti darbai – tarsi man tenkantis įpareigojimas naujam siekiui. Iš reikšmingiausių savo kūrinių gal paminėčiau Alytaus mieste memorialinį ansamblį rezistencijos aukoms „Nurimęs varpas“. Taip pat – tebekuriamą Birštone permanentinę skulptūrų parodą “Epochų aidas“. Kartais žvilgteliu į „Godo“, ir viskas tampa aišku ...

      Pasak menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, atkreipusios dėmesį į skulptoriaus S. Žirgulio polinkį į plastines metaforas ir medžiagiškumą ne tik estetine, bet ir filosofine prasme, jums įdomi žmogaus būsena, ir ją dažnai susiejate su gamta. Jūs pats pripažįstate, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita, kaip jo mąstymo būdas. Ar visą gyvenimą tokios nuostatos laikotės?

      Turiu ir dabar sutikti su savo pasakymu, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita kaip jo mąstymo būdas. Prie tos išvados priėjau analizuodamas įvairių menininkų kūrybą, jų personalines parodas, darbų atlikimo manierą. Daugelis, deja, manierą priima kaip stilių. 

      Atmintyje saugau įdomų filosofo Karlo Gustavo Jungo posakį: „Ne mes kuriame idėjas, priešingai, – jos sukuria mus“. Kai tą perskaičiau pirmą kartą, tada ir pasakiau sau, kad kiekviena idėja turi savo formą.

      Taip, aš dažnai sutapatindavau žmogaus būseną su gamta. Kaip antai mano skulptūra „Migla“, ji gali būti ir žmogaus būsena ... Man įdomu kūryboje naudoti metaforas, alegorijas, jeigu tai yra laisvas kūrybinis procesas. O ir šiaip, – daugiau laisvės sau! Bet dirbk kasdien!

      Tris kadencijas buvote Kauno miesto tarybos narys, netgi – Antikorupcijos komisijos vadovas. Kiek pamenu, tokių reiklių ir kritiškų pirmininkų ši komisija iki jūsų nei po jūsų nėra turėjusi. Žodžiu, būdavote “amžinoje opozicijoje„ su valdžia, ir kas jums iš to? Gal daugiau būtumėte laimėjęs, jei „plauktumėte pasroviui“?

      Nesigailiu, kad tris kadencijas buvau Kauno miesto Tarybos narys. Įgijau daug kitos patirties . O ir vadovaudamas Antikorupcinei komisijai likau principingas. Nemanau, šios komisijos darbas buvo bevaisis, tikrai reikėtų labai daug popieriaus viską surašyti, ką tuomet nuveikėme.

      Kažin, ar šiandien Kauno miesto savivaldybėje yra Antikorupcijos komisija? Visiškai apie ją negirdime. Kaip ir opozicijos nesigirdi. O gal jau nėra ir savivaldybės Tarybos, arba ji jau seniai dirba „nuotoliniu būdu“?

      Kauno savivaldybė pastaraisiais metais man primena viduramžius. Totalus uždarumas, vasalų nuolankumas, ir kas toliau? Gal amžinas Karantinas?

       Vieną iš savo darbų pavadinote „Godo“ paaiškindamas, kad taip įprasminote „mūsų visame gyvenime egzistuojantį laukimą, nors ir koks kartais beviltiškas jis atrodytų“. Jei paklausčiau, ko dabar labiausiai laukiate, spėju, pasakytumėte: karantino pabaigos. Tačiau gal apsirinku, ir jūsų atsakymas bus kitoks?

      Taip ,“Godo“ ir yra mūsų beviltiškos vilties simbolis ...

      Žinoma, laukiu karantino pabaigos. Laukiu, kad žmonės grįžtų į darbus, mokslus, prie kasdienio savo gyvenimo ritmo. Kad grįžtu ramybė, ir kad mes visi vėl galėtume puoselėti savo viltis naujiems siekiams.

      Skaityti komentarus