Jei tikėtume mūsų valdžios miražais, galėtume sakyti, kad vieta Vokietijoje, kur šiandien gyvena rašytojas, kūno gerovės bei sveikatinimo specialistas Šarūnas NAVICKIS, yra Lietuva. Nejuokinsime pasaulio - kiekvienas gimtinę palikęs lietuvis yra praradimas Lietuvai. Kad ir kaip nenacionalinis transliuotojas savo laidomis stengtųsi įrodyti antraip, kad ir kaip pritartų valdžios vykdomai politikai, tampančiai tiesiogine ar netiesiogine emigracijos priežastimi.
- Nemažai metų gyvenate Vokietijoje. Kuo ten geriau nei Lietuvoje?
- Lyginant Vokietiją su Lietuva, neįmanoma apeiti to fakto, kad Europos Sąjungos kontekste viena atlieka citadelės vaidmenį, o kita - periferijos. Taigi, prie visų „savanoriškai privalomų" sisteminių kvailysčių, kurių ir Vokietijoje tiesiog per kraštus, Lietuvos atveju prisideda dar ir vietinių politikos pigmėjų vasališkas noras sulįsti siuzerenui į riebų užpakalį. Vadinasi, tai, kas ir pas vokiečius yra pakankamai blogai, pas lietuvius yra dar blogiau.
Išeitų, kad Vokietijoje yra ne kaip nors geriau, negu Lietuvoje, o tiesiog mažiau blogai. Kita vertus, vokiečiams būdingas toks specifinis mentalitetas, primenantis gerai veikiantį mechanizmą - jokio polėkio, bet ir jokios saviveiklos, viskas pakankamai aišku ir taisyklės iš principo vis dar galioja. Apie Lietuvą to pasakyti, švelniai tariant, nesiryžčiau.
- Tiesa, kad kur kas lengviau mylėti Tėvynę per atstumą?
- Emigracija - kalbu apie tą tikrąją, vaizdžiai kalbant, su „šipkartėmis" - yra pati tikriausia egzistencinė vienatvė ir baisinga tuštuma, kai prarandama absoliučiai viskas, netgi iki tol turėta (ar įsivaizduota) tapatybė. Savivokos prasme neišvengiamai patiriamas toks krestelėjimas, kad tik laikykis. Kaip jūs manot, kodėl visuose pasaulio „becktonuose" (Beckton - lietuvių apgyventas rajonas Rytų Londone) emigravę tautiečiai savaitgaliais renkasi „pakepti šašlų" ir išgerti lietuviško alaus? Vyrai dar ir pamėto kamuolį į krepšį.
Desperatiškas, nors dažniausiai taip ir liekantis pasąmonės ūkuose, siekis patvirtinti save iš buvusių namų atsivežtais būdais. Viešajame diskurse dar nematyti rimtai ir atvirai prabylant apie tai, kaip skaudžiai ir kaip smarkiai nukraujavo mūsų Tauta, juo labiau, kad nukraujinimas kryptingai ir piktybiškai vykdomas ir toliau. Kažkas ten iš tribūnų gyrėsi, kad „iškovojo teisę emigruoti"...
- Iš jūsų feisbuko paskyros susidarė įspūdis, kad akylai stebite, kas vyksta Lietuvoje. Panašūs stebėtojai mūsų Vyriausybę vadina žiauriai - beraščių Vyriausybe...
- Tai ne žiaurumas, o faktas. Pridursiu, kad dar ir labai švelniai suformuluotas, nes valdantieji - ne šiaip ir ne tik beraščiai, bet tikri piktieji nykštukai, nekenčiantys ir keršijantys visiems, kas ne tokie pat neūžaugos, kaip jie patys. Vien ko vertas minstrės Dobrowolskos poelgis, iškeliant drausmės bylą advokatui Ignui Vėgėlei? Arba savivaldybės Jauniaus atsisakymas leisti pakabinti atminimo lentą a. a. Regimantui Adomaičiui?
Štai vos kelių dienų senumo faktai, šimtu procentų iliustruojantys mano teiginius apie politikos pigmėjus, įnirtingai keršijančius didesniems už juos. O kur dar istorijėlė, kai Lukiškių aikštėje vietoje Vyčio buvo pripilta smėlio - faktiškai tualetas valkataujančioms katėms - ir toji „kompozicija" pavadinta pliažu? Jei paklaustumėt, „iš kur kojos dygsta", pacituočiau J.Erlicką: „Vaikeli, širdy Lietuvos gyvena senis, prisiuvęs Tėvynę prie savo kišenės." O dabar pacituosiu tą senį: „Myžau nuo Krakatau" - čia iš jo eiliadarybos, kuri buvo skelbta viešai jo feisbuko paskyroje.
- Savo paskyroje neseniai brūkštelėjote: įspūdis toks, tarsi auksine valtimi irtumėtės š... upe ...
- Na, apie tą upę jau pakankamai pakalbėjome ir mano gyvenimas - jokia išimtis, aš joje esu priverstinai murkdomas bendra tvarka. Tačiau jei pažiūrėtume tegu ir į mano feisbuko paskyrą ir ten keliamas nuotraukas (beje, tai yra ir mano darbo vieta), net ir pats nejučia pagalvoju, negi aš taip gerai gyvenu? Tačiau abi tos realybės yra tikros, neišgalvotos, tiktai viena - bendra, socialinė (socialistinė), o kita - asmeninė, sukurta mano pastangomis bei apmokėta prakaitu ir krauju. Kartais ir ašaromis.
- Tai ką patartumėt plaukiantiems šita upe? Ne visi juk sėdi auksinėje valtyje.
- Pradėkime nuo to, kad gamtos (fizikos) dėsniai galioja lygiai visiems. Ir para irgi turi 24 valandas visais atvejais be išimčių. Tai turėdamas omenyje kiekvienas, norintis persėsti iš esamos valties į geresnę, tepaklausia savęs: o ką aš čia veikiu? Jei atsakymas bus nuoširdus, labai tikėtina, kad viena ar kita forma jis skambės: „šūdą malu". Va, jums ir ta upė, kuri irgi daugmaž bendra visiems.
Antras klausimas: kodėl aš tą darau? Kodėl turėčiau daryti ir toliau? Ar aš noriu tai tęsti? Na, ir pagaliau: o ko gi aš noriu? Atsakius į šiuos klausimus, toliau eisis lengviau. Aišku, savaime niekas nepasikeis. Daugeliu atvejų nepasikeis ir geruoju - kaina bus neišvengiamai aukšta. Na, bet šūdų upėje tokios taisyklės...Mūsų bėda, kad sutinkame murkdytis tokioje upėje, kurios viename krante - akivaizdi visokeriopa degeneracija, o kitame - ją įtvirtinančios „lygios teisės".
Praktiniame lygmenyje rekomenduočiau kuo daugiau laiko būti gamtoje - jei įmanoma, miške ar bent jau miesto parke. Užuot smaksoję prie jūsų protą nuodijančio televizoriaus, išeikite pasivaikščioti. Minimum prasivėdinsite ne tik plaučius, bet ir galvas.
- Siūlot niekuo netikėti, išskyrus savimi?
- Jei labai norisi tikėti ir nepavyksta galvoti savo galva (kitaip tariant, jei realybė atrodo tokia atgrasi, kad norisi kam nors kitam permesti atsakomybę) - geriausia tikėti Dievu. Į specifiką čia nesileiskime, tačiau būtent Dievas pirmiausia ir yra reikalingas, kaip tikėjimo objektas, todėl mažiausiai kvaila yra tikėti būtent juo. Tuo tarpu „tikėjimas mokslu" yra absurdas ir totali glušuva, nes mokslas negali būti tikėjimo objektas, kaip nuolat kintanti tyrinėjimų, abejonių ir atrastų tiesų atmetinėjimo sritis.
- Socialiniuose tinkluose vykusioje neformalioje apklausoje, ką žmonės rinktųsi prezidentu, tarp žinomų asmenybių ir pagarsėjusio įžvalgų tiesumu bei teisumu advokato Igno Vėgėlės, figūravo ir jūsų pavardė. Kuo paaiškintumėt tokį populiarumą?
- Man tai visiškas netikėtumas ir staigmena, nors, kita vertus, atsidurti vienoje kompanijoje su Ignu Vėgėle yra labai smagu. Tačiau tai ir viskas. Nei asmeninių ambicijų, nei tikslų dalyvauti politinėse rietynėse neturiu.
- Regis, jums gresia vyro pačiam jėgų gražume sukaktis. Kadaise vienam interviu sakėte: „Mes įdedame daug pastangų, kad savo gyvenimą paverstume nuobodybe". Šia prasme jums „pasisekė": regis, buvo rizikos ir bankroto, persekiojimo ir emigracijos, skyrybų, nusivylimų ir meilės didelės...
- Tiesa, man visai netrukus sukaks (na, jei niekas nesutrukdys) šešiasdešimt - truputį juokinga, kai pamatai tą skaičių, bet gyventi galima. Tuo tarpu visa, ką išvardijote, yra mano patirtys, kurių kainą jau minėjau. Pridurčiau nebent tik vieną, tačiau esminį, dalyką: tiek bankroto, tiek skyrybų (tai, beje, irgi bankrotas, nes su kitomis netektimis „bankrutuoja" ir jausmai) atveju nukenti ne vien tik pats, bet ir daugybė žmonių, ir tos „trauktos nenutrauktos uodegos" skauda dar ilgai po to, kai viskas, ką buvo galima ir ką reikėjo padaryti, jau padaryta.
Visų pirma tai pasakytina apie vaikus, bet yra ir daugiau, nors ir ne tokių skausmingų, dalykų. Tačiau gyvenimas nestoja nė akimirkai ir visada yra du pasirinkimai - kaltinti viską ir visus, kad tau negerai, arba ciniškai ir negailestingai savo paties atžvilgiu konstatuoti, kad „kam blogai, tas ir kaltas" ir sukandus dantis kabintis jais į gyvenimą vėl ir vėl, kol tas sukandimas pavirs į šypseną laimingame veide.
Čia nepraleisiu progos padėkoti visiems man brangiems ir artimiems žmonėms, kurie vienu kitu, o dažnai ir daugeliu gyvenimo momentų ėjo kelio galą su manimi, net ir tais atvejais, kai vėliau tekdavo keisti judėjimo kryptį ir paaiškėdavo, kad toliau ne pakeliui. Tačiau labiausiai dėkoju savo puikiajai žmonelei, su kuria štai jau septyniolika metų mums oi, kaip pakeliui ir, kas smagiausia, juo toliau, juo labiau. Pasirodo, laimė nėra savaime nutinkantis stebuklas, o sukuriamas nuosekliai ir atkakliai veikiant pasirinkta kryptimi, kaip ir viskas gyvenime. Kas turi vertę, turi ir kainą, kitaip tiesiog nebūna arba bent jau man nepasitaikė.
- Esate sveikos gyvensenos šalininkas, kūno formavimo specialistas. Sakoma, kad dėl didelio rūpinimosi kūniškais dalykais aukojama dvasia...
- Mano požiūriu, kūnas - tai toks biologinis robotas, duotas aptarnauti gyvybinei jėgai (sielai), kad ji galėtų klestėti planetos, vardu Žemė, gyvenimo sąlygomis. Na, tarsi automobilis, kuriame lindėdama siela važiuoja. Juo geriau prižiūrimas automobilis, juo patogesnė ir saugesnė sielos kelionė. Protas čia atlieka vairuotojo ir automechaniko funkcijas.
Taigi, kūno nepriežiūra visų pirma rodo, kad būtent protas neatlieka savo pareigų. Kodėl? Jis arba manipuliuotas (dažniausiai pasitaikanti priežastis), arba neįgalus (glušas), arba sabotuoja šeimininką, kol galiausiai įtikina ir jį, ir aplinkinius, kad jis čia ir yra svarbiausias. Taip iš samdomo vairuotojo klasta tampama šeimininku, o siela paskelbiama neegzistuojančia.
- Galbūt pritardamas žmogaus norui formuoti kūną kaip skulptūrą, neprieštaraujate ir lyties keitimo procedūroms?
- Labai retais atvejais vadinamosios kūno problemos, pvz., nutukimas, yra pilve ar juo labiau skrandyje, kurį juk ima ir „perriša", nes paprastai tos problemos yra galvoje. Tai ir reikia visų pirma tvarkyti ten, kur netvarka, o ne pjaustyti skrandį, kuris viso labo tėra siauros specializacijos sraigtelis, o ne sprendėjas. Lygiai tas pats ir dėl genitalijų, kurias pjaustyti yra ne šiaip nedovanotinas glušumas, o nusikaltimas prigimčiai.
Aš esu fiziologas ir nė iš tolo ne moralistas, tačiau viskas, kas žmogaus veikloje nukreipiama prieš prigimtį, mano požiūriu, kurį galiu pagrįsti ir esu pasiruošęs ginti, yra kenksminga, pavojinga bei atgrasu,- todėl ir nusikalstama. Visi be išimties, kurie šioje klastūniškoje protų manipuliacijoje dalyvauja iš kvailumo ar siekdami naudos, yra nusikaltimo bendrininkai, tarp jų ir sisteminės žiniasklaidos priemonės su visais jų influenceriais. Jos kasa duobę kitiems, bet galiausiai joje atsidurs pačios.
- Klausau ir galvoju: ar jūsiškė drąsa nėra ginama emigranto statuso?
- Emigranto statusas? Prašalaičio ir benamio? Apie emigraciją jau pasisakiau ir nieko romantiško nei herojiško šitame pasirinkime nerasite. Kitados a. a. Justinas Marcinkevičius eilėraštyje, kurio pavadinimas visiškai tinka ir mūsų pokalbiui - „Platono „Puota" - rašė: „Taip, taip, nuo šito nieks negina mūsų..."
Skaityti komentarus