Šiandien, kuomet ne tik jaunos šeimos išvyksta iš Lietuvos ar iš regionų į didmiesčius Sandros ir Donato Maslauskų pora galėtų būti įvardinta kaip maloni išimti. Abu pedagogai, susipažinę studijų metais Lietuvos edukologijos universiteto (tuomet dar Vilniaus Pedagoginis universitetas) koridoriuose nepasirinko emigracijos, o grįžo į Sandros tėviškę Raseiniuose ir čia sukūrė gražią šeimą. Buvusi universiteto studentų atstovybės pirmininkė bei aktyvi Lietuvos studentų sąjungos narė Sandra ir dabar nenustygsta vietoje, tiesa veiklos pobūdis kiek pasikeitė, nes didžiąją laiko dalį tenka skirti keturioms dukterims. Visgi, be šeimos ir trijų darbų (Raseinių specialioji ir menų mokykloje, Raseinių ligoninėje ir Raseinių rajono kultūros centre) Sandra dar organizuoja renginius bei koncertuoja su kapela „Dubysa“ ir vaidina mėgėjų teatre ,,Braižas“.
Kodėl nusprendėte grįžti į Raseinius, o ne likti sostinėje, kur galimai daugiau perspektyvų?
Suaugus širdimi ir mintimis esu su savo gimta žeme. Vyro tėvai taip pat kilę iš Raseinių rajono, tad ir jam šis kraštas nebuvo svetimas. Abu esame pedagogai, tad nusprendėme, kad pedagogų galimybės ir sostinėje, ir rajone tos pačios. O šeimą auginti gal net paprasčiau rajone, mažesni atstumai, mažiau lėkimo, šalia tėveliai, kurie labai padeda auginant vaikus. Perspektyvas ir galimybes gali susikurti visur, tereikia noro ir fantazijos.
Kas paskatino rinktis pedagogikos studijas? Ar nesigaili?
Pirmosios pedagogikos studijos (socialinė pedagogika), buvo pakankamai spontaniškas pasirinkimas, buvau įstojusi į vokiečių filologiją ir socialinę pedagogiką, rinktis pastarąją patarė išmintinga moteris priėmimo komisijoje, pervertusi mano padėkų, diplomų aplanką. Pasakė, kad veikliam žmogui tai bus įdomesnės studijos. Besilaukdama trečiosios dukrytės Šiaulių universitete baigiau dar specialiosios pedagogikos – logopedijos studijas, pagal šią specialybę šiuo metu ir dirbu. Kol kas dėl savo pasirinkimo nesigailėjau nė dienos. Tai dinamiškas, kūrybiškas, gyvas darbas.
Kokia šiandien švietimo situacija Lietuvoje tavo kaip praktikės akimis ir ką pasiūlytum keisti?
Kadangi pedagoginį darbą dirbu specialiojoje mokykloje, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymas man labai aktuali švietimo sritis. Sunkiai įsivaizduojami valdžios užmojai iki 2020 metų panaikinti specialiąsias mokyklas, visus vaikus įtraukiant į bendrojo ugdymo mokyklas. Mintis graži – visi turi vienodas galimybes. Bet turėtų įvykti kone stebuklas, nes be techninių klausimų, patalpų pritaikymas ir t.t. reikėtų išspręsti švietimo pagalbos specialistų klausimą. Šiuo metu situacija tokia, kad kelis šimtus mokinių turinčiose mokyklose, kuriose pvz. yra 70 specialųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių dirba 1-2 mokytojo padėjėjai, vienas specialusis pedagogas – logopedas, socialinis pedagogas, o psichologo daug kur ir su žiburiu nerasi. Pedagoginių psichologinių tarnybų pažymos apie vaikui skiriamą pagalbą ugdymo įstaigoje yra kaip ir niekinės, nes reikiamos, pilnos pagalbos vaikai negauna. Įtraukusis ugdymas turėtų prasidėti nuo bendrų renginių, bendrų projektų, reikiamų specialistų etatų skaičiaus didinimo. Negalima tiesiog mechaniškai sukelti vaikų.
Koks šiandien religijos vaidmuo švietimo politikoje ir kokį vaidmenį religija šiuo aspektu vaidina jūsų šeimai?
Manau religija – kiekvieno pasirinkimas, visų pirma šeimos auklėjimo sritis. Mūsų gyvenime religija labai svarbi, tikėjimas mus sustiprina. Jaučiame religinės bendruomenės palaikymą. Šiemet gavome ypatingą dovaną, pasitikėjimo ženklą iš klebono, dalyvavome Kauno arkivyskupijos Šeimos centro mokymų cikle sužadėtinių vadovams. Laukia naujos gražios bendros patirtys palydint sužadėtinius į santuoką. O patys mokymai buvo nuostabus laikas, pagerinome savo santuoką, išmokome vienas kitą geriau suprasti ir priimti.
Iš kur tavo visuomeniškumas: tai charakterio dalis ar visgi tam tikra tėvų auklėjimo paskata?
Manau, kad tai tiesiog duotybė. Atsinešame temperamentą, tam tikras būdo savybes. Tėvai man leido eksperimentuoti, ieškoti, dalyvauti, palaikydavo visuose pasirinkimuose. Stengiausi jų nenuvilti, buvau gera mokinė, ne tik didelė aktyvistė, žinoma ir eibių visokių vaikystėje prikrėsdavau. Dievas mane atsiuntė labai mylintiems tėvams, esu laiminga, kad turiu brolį ir sesę, didelę, stipriais ryšiais sujungtą giminę, beje, mūsų giminėje, nėra nė vieno emigravusio, daug pusbrolių, pusseserių su šeimomis įsikūrę gimtosiose vietose. Čia turbūt žemaitiškas kraujas (abu tėveliai kilę iš Šilalės rajono).
Kaip pavyksta derinti keturių vaikų auginimą ir darbą trijose institucijose bei renginių organizavimo veiklas?
Kaip aš sakau – su Dievo ir gerų žmonių padėjimu. Būna tikrai sunkių etapų, bet suremiam pečius, pasiremiam senelių pagalba ir iriamės į priekį. Kai ketvirtajai dukrytei buvo 9 mėn. grįžau į darbą mokykloje, šypseną kelią prisiminimai, kaip vyras dukrytę man per pertraukas pamaitinti atveždavo. Šis rugsėjis bus taip pat įdomus – dvi dukrytės į mokyklą pradeda eiti, viena pas mane į specialiąją, kita į pagrindinę, mažiausią pradėsime leisti į lopšelį, tenka suktis kol rytą visas po reikiamus taškus išdėliojam. Šeima pribrendo būtinam pirkiniui – antram automobiliui. O renginiai – tai mano širdies daina. Be galo gera kitiems dovanoti šventę. Tokiu būdu aš pasikraunu ir išsikraunu, tada ir vyras ir vaikai laimingi, kuomet mama švytinti.
Pirma jūsų dukra gimė su negalia, bet tai neišgąsdino susilaukti dar trijų mergaičių. Ar sudėtinga auginti, tokį ypatingą vaiką? Kaip visuomenė, švietimo institucijos priima tokius vaikus, ar pakankamai sulaukiate Valstybės pagalbos šioje srityje?
Apie vyriausios dukrytės ypatingumus žinojome nuo 28 nėštumo savaitės, kad gims turėdama didelę širdies ydą, bet kad gims turėdama Dauno sindromą nežinojome, mano tikslas buvo išnešioti kūdikį, kad gimtų laiku, nes žinojome, jog iki keturių mėnesių yda bus operuojama. Nepaprastas laikas tada buvo, gimdyti važiavome į Vilnių nes žinojome, kad dukrytę iškart perkels į reanimaciją, man buvo atlikta cezario operacija, tad tos pirmos trys paros, atskirai buvo širdį draskantis laikas, vyras tik ir suko ratą tarp Antakalnio ir Santariškių vežiodamas dukrytei pienuką su švirkštukais. Buvo iki tol, kol paėmiau dukrytę ant rankų, tada supratau, kad viskas bus gerai. Ir vėl surėmėm pečius, pasirėmėm seneliais, šeima, gimine, sopulius ir nerimus pavedėm Dievui ir atvėrėm savo širdis meilei. Sunkiausia buvo iki operacijos, šešis kartu per parą girdomi vaistai ir laukimas. Po operacijos prasidėjo gyvenimas. Nors ir iki to gyvenome pilnavertį gyvenimą, neatsitvėrėme, neatsiribojome, didžiavomės ir didžiuojamės savo dukra. Priėmėm kiekvieną gyvybę siųstą į mūsų šeimą, mokomės mylėti visus tokius, kokie yra su tuo ką turi. Esame laimingi turėdami didelę gražią šurmuliuojančią šeimą. Vyriausioji visko mokosi lėčiau, savo tempais, bet ji kaip ir visos jos amžiaus mergaitės, dainuoja Prūsaičio 39, žaidžia Aną ir Elzą, kaukši su mamos aukštakulniais, šokinėja ant batuto, daro gimtadienio atvirukus šeimos nariams, mėgsta cirką ir ledus.
Darželiuose vyksta tikra, teisinga integracija, gavome puikų palaikymą ir reikiamą pagalbą. Su mokyklomis yra kitaip, nei pedagogai, nei administracija dar nepasiruošusios priimti ypatingai ypatingų vaikų, todėl pasirinkome specialiąją mokyklą, kur klasėse po 5-9 vaikus, kiekvienoje klasėje yra mokytojo padėjėjas. Situacija po truputį gerėja visose srityse, viskas aktyvių tėvų, keliančių problemas dėka. Man pasisekė, kad galiu dirbti, yra daug šeimų, vyrų paliktų mamų, kurios vienos augina sunkią negalią turinčius vaikus, kurių negali leisti į darželius, kurie dažnai serga, tad ir mamos negali dirbti, tada atsiveria kelias antidepresantams ir t. t. Jei nedirbti, iš neįgalumo pašalpos išgyventi mamai ir vaikui be galo sunku.
Augindami keturis vaikus ar turite laiko sau bent akimirkai?
Kai užmiega vaikai, tada yra mūsų laikas ir rytą kol dar nepabudo. Mums gera visiems kartu. Kartą uošviai išleido į vestuves dviese, buvo taip keista, jautėmės kaip nuogi be vaikų, nuolat įtemptas ,,erelio žvilgsnis“ kad kuri kur neužliptų, nepargriūtų vis tiek niekaip neišsijungė. Kartais mano tėveliai gyvenantys Raseiniuose pasiima porą mergaičių savaitgalį panakvoti, tuomet ir namai atrodo pustuščiai. Vyras anksčiau dainavo mišriame chore ,,Šatrija“, šiuo metu gieda bažnyčios chore, aš vaidinu teatre, tai pasikrovimui ištrūkstame į repeticijas. Nežinom ką reiškia savaitgalis, atostogos dviese, bet nežinau ar būtume laimingesni jei tokią prabangą patirti galėtume. Jei nori gyventi su žmogumi, nusiimi karūną, paslepi spintoje ir gyveni gyvenimą su visomis atsakomybėmis kurias kartu prisiemėt.
Ką galėtum patarti tiems, kurie abejoja ar pajėgtų auginti daugiau nei vieną ar du vaikus? Labai sunku tėvams auginti keturis?
Galiu tik padrąsinti, kad kuo daugiau vaikų, tuo daugiau meilės, tuo labiau nurimsti, išsigrynini, pagerėja šeimos finansų valdymo klausimai, pagerėja laiko planavimo įgūdžiai. Jei tik yra sutarimas, leidžia sveikata, drąsinu auginti mūsų Lietuvą su gražiu būreliu vaikučių šeimoje. Ir nieko nereikia atidėlioti, geriausias laikas esamasis, kiekvienas vaikas atsineša ir savo dalį, žiūrėk tai darbas pasikeitė, tai būstas atsirado, tai verslą savo pradėjai.
Ar Raseiniuose yra visos galimybės auginti vaikus?
Visos galimybės kaip ir visoje Lietuvoje. Ir darželiai – lopšeliai, meno, sporto mokyklos, daugybė būrelių (šokiai, dviračiai, žirgai, lauko tenisas ir t. t.). Yra ir privatus darželis su lanksčiu lankymo grafiku. Nuolat gražėja miesto erdvės su įrengtomis poilsinėmis zonomis šeimoms su vaikais. Sveikatos priežiūra puiki. Tik va gaila - gero ,tinkamo baseino vaikams neturim. Tėvai vežioja vaikus į Kauną ar Tytuvėnus. Ir darbo pas mus yra, ir galimybių plėtoti verslą. Žaviuosi jaunais žmonėmis, kurie įgyvendina sugrįžę iš emigracijos su šeimomis savo verslo idėjas pas mus. Taip atsirado puikus vaikų žaidimų kambarys, jauki kavinukė, grožio salonai, sporto klubas.
2015 m. dalyvavai savivaldos rinkimuose, kodėl? Matai save ir politikoje?
Man svarbu dalyvauti tuose procesuose, kurie liečia mano, mano šeimos, mano bendruomenės gyvenimą, svarbus mūsų rajono gerbūvis. Mokyklos metais buvau rajono jaunimo reikalų taryboje, studijų metai praleisti jaunimo politikoje, grįžus į rajoną taip pat aktyviai domiuosi, gilinuosi kuo gyvena mūsų žmonės, kokie sprendimai priimami, kokie projektai įgyvendinami. Tik mūsų rajone, pastaraisiais metais klostosi neteisinga politinė praktika. Turime puikų žmonių išrinktą merą, tačiau valdančioji dauguma keitėsi tris ar keturis kartus. Pasikeitus rokiruotei, žiūrėk jau ir darbuotojai keičiasi valdiškame sektoriuje, ypač vadovaujančiose pozicijose. Ydinga praktika, kuomet net paprastas darbuotojas turi kelis kartus keisti politines pažiūras norėdamas išlaikyti darbo vietą. Politika ateityje galėtų būti viena iš mano veiklos sričių, norėčiau kelti ir spręsti šeimų, neįgaliųjų klausimus, gerinti jų situacija, bet kol kas mano pagrindinis vaidmuo – mama.
Ką norėtum pakeisti Raseiniuose tapusi savivaldybės tarybos nare?
Visų pirma stengtis išvengti situacijų, kuomet žiūrima savo asmeninio intereso, taryboje daug verslininkų, kurie kaskart vis veržiasi į tarybą, juk paskui paranku plėtoti verslą, įsisavint ES lėšas. Svajonė – daugiafunkcinis centras, kuriame šeimos, auginančios vaiką su negalia, gautų visą reikiamą pagalbą ir paslaugas.
Skaityti komentarus