Paauglystėje buvote sunkus vaikas. Esate prisipažinęs, kad vartojote narkotikus, alkoholį, buvote išmestas net iš kelių mokyklų.  Kas paskatino keisti gyvenimo būdą? Kada tai įvyko?

Taip susiklostė įvykiai, kad patekau į sveikuolių stovyklą. Sakau patekau, nes buvau lengvos apgaulės būdu ten išvežtas. Nežinojau, kur važiuoju. O ten buvo tai, kas man leido pamatyti kitą gyvenimo pusę. Po tos stovyklos sekė kita stovykla, ir tada jau atėjo rugpjūtis ir teko rinktis, kuriuo keliu toliau sukti. Pasirinkau naująjį, mažai pažįstamą kelią (arba tas kelias mane pasirinko), kuo dabar beprotiškai džiaugiuosi. Žmonės iš senos mano aplinkos dabar arba jau sėdėję kalėjime, arba emigravę. Gal dar yra kas ir čia slampinėja, be jokios prasmės ar naudos aplinkai. 

Nuo ko prasidėjo pokyčiai: nuo alkoholio atsisakymo, sveikos mitybos, grūdinimosi?

Viskas į gyvenimą atėjo po truputį. Nors prisiliesti prie to gavau iškart, patekęs į stovyklą, bet grįžus į savo aplinką viskas kiek sulėtėja. Tada po truputį keitėsi draugai, aplinka, o kartu ir nauji įpročiai, veiklos. Taip ir atsirado grūdinimasis, žiūrėjimas, ką valgai.

Kaip draugai reagavo į pasikeitusį Jūsų gyvenimo būdą? Ar nebuvo tokių, kurie nusisuko, nenorėjo bendrauti?

Kai atsisakiau žalingų įpročių, visi draugai labai greit pasikeitė. Tiesiog su jais nebuvo daugiau jokios bendros veiklos. Tai dabar labai mėgstu mesti tokį iššūkį – metus be alkoholio. Per tuos metus labai stipriai viskas susidėlioja ir pamatai, kas yra kas. Atsiranda daug naujos veiklos, draugų, pažįstamų. Žinau ir tokių, kas po sėkmingo tokio iššūkio visiškai atsisako svaigalų.

Ar dar prisimename pirmą kartą, kai žiemą įlindote į eketę? Koks tai jausmas?

Pirmo karto negaliu atrinkti. Jis taip stipriai neįsiminė. Bet galiu garantuoti, kad kiekvienas kartas yra labai panašus. Dabar lendant jau žinai, kaip bus, koks tas jausmas bus, bet jis visada būna. Tuo ledinis vanduo ir ypatingas, kad jis kiekvieną kartą sukelia euforiją, adrenaliną. Visas kūnas persikrauna ir, švelniai tariant, atsibunda.

Praėjusiais metais tapote Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentu. Ką šios pareigos pakeitė Jūsų gyvenime?

Tai didelė atsakomybė. Lietuvos sveikuolių sąjunga yra seniausia ir stipriausias šaknis turinti sveikatinimo organizacija Lietuvoje. Būti jos prezidentu ne tik didelė garbė, bet ir atsakomybė. Labai džiaugiuosi mūsų vykdoma veikla ir komanda, kuri visa tai kuria. Esame startas į sveiką gyvenseną visiems jos ieškantiems.

Kaip prasideda Jūsų diena? Gal turite kažkokių ritualų, be kurių neįsivaizduojate nei vieno ryto?

Šiuo metu vyksta mano susitikimų su jaunimu mokyklose turas per Lietuvą. Šiandien kėliausi 5 ryto ir važiavau 200 km. į mokyklas, tada tiek pat atgal, vos spėji pavalgyti, atsakyti į žinutes ar padaryti kokius darbus, būna, žinoma, dienų ir laisvesnių. Kitą savaitę prasideda stovykla, bent savaitę turėsiu mylimą rutiną su mankšta ir maudynėmis rytais. Dienos aprašyti niekaip negalėčiau, jos labai skirtingos.

Organizuojate blaivius vakarėlius, vasaros festivalį „VAROM!“ bei daug kitų sveiką gyvenseną skatinančių renginių, bendraujate su jaunais žmonėmis. Ar sutinkate, kad šiuolaikinis jaunimas yra kur kas sąmoningesnis? Kodėl?

Labai ryškiai matosi žmonių susidomėjimas tokiais renginiais ir, žinoma, renginių pagausėjimas. Galima drąsiai sakyti, kad blaiviai leisti laiką tampa norma. Kas seniau buvo visiškai beprotiškas ir didžiajai visuomenės daliai nesuvokiamas dalykas. Šis virusas sėkmingai plinta ir džiaugiuosi galėdamas prie to prisidėto tiek su VAROM! veikla, tiek su visa Sveikuolių sąjungos veikla.

Turbūt nesuklysiu sakydama, jog šiais laikais sveika gyvensena tapo madinga. Tai puiku, tačiau atsirado daug su tuo susijusio fanatizmo. Gal galėtumėte patarti žmonėms, kaip nepulti į kraštutinumus?

Visų pirma, svarbiausia būti sveikam galvoje. O fanatizmą laikyčiau jau nesveiku dalyku. Bet pradžioje žmonės dažnai linkę pulti į kraštutinumus. Pakeitus gyvenimo būdą norisi, kad visi imtų taip gyventi. Manau, dažnas žmogus praeina tą etapą.

Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ką savo gyvenime norėtumėte pakeisti? 

Nesu linkęs gręžiotis atgal ir gailėtis, ką padariau ar nepadariau. Žinoma, turint laiko sukiklį būtų galima smagiai pasilinksminti, bet, manau, nėra prasmės galvoti, kas kaip būtų, nes niekada to nesužinosim. Gal kažką pakeitus viskas susiklostytų dar blogiau. Mieliau pozityviai žvelgiu į priekį ir sekančius žingsnius, dėl ko po to nereikia gailėtis, ką padarei ar nepadarei. 

Avantiūriškiausias gyvenimo nuotykis?

Iškart ateina mintys apie mano keliones dviračiu, bet sekanti mintis yra apie gyvenimo būdo pasirinkimą. Tai irgi savotiškas nuotykis. Kaip ir visas gyvenimas – nuotykis. Kurį smagu pažinti ir tyrinėti.  Svarbu neužsisėdėti, nes stovintis vanduo pradeda smirdėti.