Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle europarlamentaras taip pat pakomentavo, kodėl jo vedamai partijai nereikia ideologijos ir kodėl daugiau nei prieš dešimtmetį pasielgė klaidingai pasitraukdamas iš ūkio ministro pareigų.

Pone Viktorai, kaip yra iš tikrųjų – jūs dalyvaujate Seimo rinkimuose ar ne?

Seimo rinkimuose dalyvauju, ir labai aktyviai, nes Seimo rinkimų metu formuojamas ne tik naujas Seimas, bet ir nauja Vyriausybė. Partija mane delegavo kandidatu į naujos Vyriausybės premjerus, todėl labai džiaugiuosi ir vedu partiją į šiuos rinkimus. 

Ne jūs vedate, Darbo partijos rinkimų sąraše nurodytas visai kitas žmogus.

Nesvarbu, kas yra sąraše nurodytas. Reikia žiūrėti į tai, kas turės daugiausiai įtakos po šių Seimo rinkimų – premjeras. Pagal mūsų partijos programą, ją galės įgyvendinti tik premjeras. Kitas dalykas – Darbo partija nuo pat sukūrimo laikosi statuto – tas, kuris yra Seimo narys, negali būti Vyriausybės nariu. Todėl negaliu apgaudinėti rinkėjų: eiti į Seimo rinkimus, tapti Seimo nariu, po to atsisakyti Seimo nario mandato ir eiti į Vyriausybę. Aš iš karto vengiu apgauti.

Bet ar nėra taip, kad būtent tai ir yra apgaudinėjimas, tam tikras politinis performansas. Pažiūrėkime į tai, kaip elgiasi kitos politinės partijos: sąrašo lyderis yra pretendentas į premjerus. Dabar mes jau žinome pagrindinių partijų asmenis, kurie galėtų užimti vietą Vyriausybėje.

Brazauskas nekandidatavo į Seimą, bet vedė partiją ir tapo premjeru... du kartus. Todėl šioje vietoje nieko išskirtinio nėra. O jei ir yra išskirtinis atvejis – tai tegul mokosi, kaip daryti išskirtinius dalykus. Tai nėra apgaudinėjimas. Pagal mūsų partijos statutą einant į Vyriausybę reikėtų atsisakyti Seimo nario mandato. Kitas dalykas, kai kas galvoja, kad man labai svarbus Europos Parlamento mandatas. Jis svarbus tiek, kiek reikia įgyvendinti priešrinkiminę kampaniją.

2012 metais aš kandidatavau į Seimą, vedžiau partiją, buvau Europos Parlamento narys. Aš laimėjau Seimo nario mandatą ir pagal sąžinę pasielgiau: palikau Europos Parlamento mandatą. Kas, be manęs, tai darė Lietuvoje?

Ponas Gabrielius Landsbergis atsisakė EP mandato.

Paliko EP mandatą, jis atėjo prieš rinkimus ir norėjo čia koncentruotis. Bet aš vienintelis laimėjau Seimo nario mandatą ir atsisakiau EP mandato. Tai yra pavyzdys, kad man nėra didelių problemų šioje vietoje ir aš nesilaikau už EP mandato.

Bet kodėl dabar neatsisakote? Darbo partija geriausiu atveju po rinkimų liks 4-5. Tad tikėtis, kad būsite nublokštas į Vyriausybę kaip premjeras yra menka tikimybė. Vadinasi, jūsų partija dirbs geriausiu atveju valdančiojoje daugumoje, kurioje premjeras bus kita persona. O jūs toliau vadovausite partijai kaip vadovavęs iš EP kėdės. Nebūtų buvę kur kas paprasčiau viską daryti taip: atsisakyti EP mandato ir įrašyti savo kandidatūrą Seimo rinkimų biuletenyje?

Nereikia primetinėti savo nuomonės ir matymo. Mano ir partijos matymas yra toks. Kokia dar gali būti diskusija? Aš pasakiau – Vyriausybės nariu... Aš Vyriausybėje galiu būti ne tik premjeru. Jei partija gerai pasirodys ir turės 5-6 ministrus nuo partijos, svarstysiu galimybę eiti į Vyriausybės narius. Tokiu atveju siekiant vadovauti reikės būti visiškai šalia, būti kabinete, kad būtų įgyvendinama mūsų partijos programa. Mane domina tik Darbo partijos programa. Jei aš matysiu, kad Darbo partijos programos neįmanoma įgyvendinti, aš gal net pasitrauksiu iš partijos pirmininkų.

Jūs sakote, kad susiklosčius aplinkybėms EP mandatą keistumėte į vieno iš ministrų portfelį. Į kokį pirmiausia taikytumėte? Esate buvęs ūkio ministru, dabar turime Ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Kur jūs save matytumėte?

Galėčiau užimti Finansų, Ekonomikos, Energetikos ministerijų postus – jokių problemų.

O kalbant apie ketinimus tapti premjeru... Viename interviu esate sakęs, kad Saulius Skvernelis yra vienas geriausių iki šiol buvusių premjerų. Bet jūs tarsi sakote, kad būtumėte dar geresnis. Kodėl?

Todėl, kad aš užuodžiau paraką ir mikro-, ir makroekonomikoje. Todėl aš mūsų valstybės paveikslą matau pilnai ir žinau, ką reikia daryti. S. Skvernelis yra geras premjeras ta prasme, kad jis turi stuburą, jis nepanoro būti po padu mūsų prezidentės, kuri atėjo iš komunistų ir KGB sluoksnio. Tai yra labai gerai. Jis atstovėjo ir tai reiškia, kad žmogus turi savo nuomonę. O iki jo buvę du premjerai buvo tiesiog po padu. Neturėjo savo nuomonės, nedalyvavo jokioje normalioje veikloje.

Bet ką tada S. Skvernelis padarė ne taip, kad jūs esate geresnis?

Skvernelis pridarė ne tiek klaidų... Jam galbūt kompetencijos neužtenka subalansuoti mūsų investicinę aplinką, padaryti, kad ji būtų patrauklesnė nei aplinkinėse valstybėse. Jam taip pat neužteko kompetencijos subalansuoti vidaus rinką Lietuvoje, padaryti ją civilizuotą ir konkurencingą. Tai yra labai svarbu. Valstybės socialinė politika dabar yra nukreipta tik padalinti tai, ką turime, bet nesukurti motyvacijos dirbti ir uždirbti. Švietimo sistemoje jie tik fiziškai optimizavo pačią struktūrą, bet neoptimizavo turinio.

Kitaip tariant, jūs sakote, kad visos šešios reformos, kurias buvo išsikėlusi S. Skvernelio Vyriausybė, buvo paviršutiniškos.

Visiškai paviršutiniškos. Mes galime didžiuotis, kad augo BVP, bet reikia žiūrėti ne BVP, o koks yra skurdas, kokios pensijos. Čia yra rodiklis. Džiaugtis, kad auga BVP ir skursta pensininkai...

Viena iš dabartinių valdančiųjų vėliavų kaip tik ir buvo politika, skirta skurdžiausiai gyvenantiems.

Bet jie to ir nesugebėjo padaryti. Tai yra faktas, nes jiems neužteko kompetencijos. Jėgos jie turėjo užtektinai – tiek, kiek reikia padaryti visas reformas, o kompetencijos buvo mažai. Tačiau jis nėra geras ar blogas žmogus, tiesiog neužteko jam kompetencijos.

Reformos yra viena, kitas dalykas – politinis kontekstas. Premjeras sukosi ir politinių konfliktų kontekstuose: su prezidentūra, su opozicija, buvo mokytojų streikas. Pagaliau Jaroslavo Narkevičiaus klausimas ir dėl to atsiradusios trintys su Prezidentūra... Žodžiu, įtampų šioje Vyriausybėje netrūko. Ką jūs būtumėte daręs kitaip? Pavyzdžiui, Narkevičiaus klausimu – būtumėte jį išsiuntęs iš Ministrų Kabineto?

Nereikia jokių pavyzdžių. Aš užsiiminėčiau savo darbu pagal Konstituciją. Aš nekreipčiau dėmesio į barnius. Tai darė ir Brazauskas. Jis nesivėlė, nors visokių problemų aplink jį buvo dar daugiau kuriama. Jis tiesiog užsiiminėjo tais darbais, pagal tą kompetenciją, kuri yra suteikiama Vyriausybės vadovui.

Tačiau viena iš premjero prerogatyvų ir yra atsakomybės prisiėmimas už Kabineto narius. Todėl Narkevičiaus ir klausimas nėra tik konfliktas – tai yra politinė realybė, į kurią reikėjo vienu ar kitu būdu reaguoti. Premjeras pasirinko apginti poną Narkevičių ir, prezidentui reiškiant ministrui nepasitikėjimą, jį išlaikyti poste. Apie šią situaciją viešojoje erdvėje esama nemažai informacijos. Ką jūs būtumėte daręs kitaip, ar būtumėte užėmęs tą patį frontą, kurį laikė valdantieji su Skverneliu priešakyje.

Tai, kas yra viešojoje erdvėje, dar nėra viskas. Apie mane, pavyzdžiui, viešojoje erdvėje yra daug neigiamo, o teigiamo niekas niekada neparašys, kad sukūriau darbo vietų, kad sukūriau beveik pusantro milijardo BVP. Tai, kas yra viešojoje erdvėje, – man nėra rodikliai ir įrodymai. Kitas dalykas, kaip aš pasielgiau savo laiku. Aš pasielgiau labai paprastai...

Jūs turite galvoje 2005-uosius, kai pasitraukėte iš ūkio ministro pareigų?

Taip, kai tik prezidentas pareiškė nepasitikėjimą, aš nepuoliau atsistatydinti, bet pasakiau, kad jei Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priims man neigiamą sprendimą – aš tą pačią minutę atsistatydinsiu. Ir aš tą padariau. Tai, kaip aš dariau galiu pasakyti, tačiau kaip aš padaryčiau dabar – būtų klausimas. Dabar galbūt aš neatsistatydinčiau. Jei dabar galėčiau dėl to paties spręsti – aš nepasitraukčiau. Nes būtent to oponentai tik ir laukė. Mano pasitraukimas paskatino bylas ir visa kita. Tai buvo mano klaida ir aš, kaip tuomet dar jaunas politikas, galvojau, kad jei yra mažiausia dėmė – nesvarbu, ar tai yra teisinga, ar ne – tu turi pasitraukti ir paskui viską aiškintis.
Tad apie Narkevičių nieko negaliu pasakyti. Jei pas mus politinė sistema būtų subalansuota, pareiškus prezidentui nepasitikėjimą – ministras turėtų trauktis.

Tai gal tai ir yra jūsų atsakymas Narkevičiui? Ar būdamas dabar premjero vietoje būtumėte sakęs: pone Jaroslavai, palikite užimamą postą.

Žinote, man valdančioji dauguma nesiūlė atsistatydinti. Brazauskas man nesiūlė atsistatydinti. Aš pirmas pasakiau, kad aš traukiuosi.

Pakalbėkime apie jus Skvernelio vietoje. Su premjeru buvo ne viena istorija: ištrinto įrašo istorija, dėl ko jis susilaukė daug kritikos. Įrašas buvo ištrintas, nepaisant žurnalistų prašymų. Buvo ir keliuko istorija, dėl kurios VTEK sprendimas nebuvo vienareikšmiškas.

Klaidų yra, bet nėra esminės klaidos, kuri pakenktų valstybei. Ne tik finansiškai, bet ir morališkai tikrai nebuvo pakenkta. Tad šioje vietoje tikrai nesmerkčiau.

Be S. Skvernelio ir be jūsų, yra dar vertų atsisėsti į Vyriausybės vadovo poziciją? Būtent tarp tų, kurie viešojoje erdvėje kotiruojami kaip premjero postą užimti galintys asmenys.

Žinote, aš ir Skvernelio nepaimčiau į tą patį skaičių. Nesigiriant, galiu pasakyti, kad kompetencijos turiu daug daugiau nei Skvernelis. Aš galėčiau valstybės ūkį valdyti efektyviau.

Tai, be jūsų, rimtų kandidatų apskritai nėra?

Nėra... Nė vieno kandidato, kuris pats praktiškai būtų pačiupinėjęs mikroekonomiką, sukūręs darbo vietų, sumokėjęs mokesčius, matęs, kaip ten viskas veikia. Nė vieno nėra. Man net tokia idėja atėjo. Aš esu pasiryžęs iš savo kišenės skirti kiekvienam kandidatui po milijoną eurų – tegu jie parodo... Man tegu moka 1 proc. per mėnesį ir sukuria darbo vietų, ir tegu pralobsta. Tegu parodo, ką jie sugeba...

Šis pasiūlymas, jei palankios sąlygos, gal ir sudomintų dalį kandidatų, bet, pone Viktorai, turite sutikti, kad premjero postas reikalauja ne tik ekonomikos ar verslo išmanymo. Tai pirmiausia yra politinis postas. Galime diskutuoti, ko ten daugiau reikia: verslo ar politikos įgūdžių. Pavyzdžiui, palyginus du galimus kandidatus į premjero postą: tą patį S. Skvernelį ar antrosios pagal reitingus partijos kandidatūrą – Ingridą Šimonytę. Jų biografijose turime „įrašų“, liudijančių didesnį politinį stabilumą nei jūsų. Premjeras S. Skvernelis, pavyzdžiui, iki tampant premjeru iš Vidaus reikalų ministerijos posto pasitraukė, tačiau likus nedaug laiko iki kadencijos pabaigos. Šimonytė Finansų ministerijoje išbuvo visą kadenciją. Jūs savo ruožtu ūkio ministru neužsibuvote, žongliravote su Europos Parlamento ir Seimo nario mandatais: iš europarlamentaro jūs tapote Seimo nariu, iš Seimo nario – europarlamentaru. Kaip jums tokia biografija?

Biografiją kūriau ne aš, o jūs – žurnalistai ir oponentai. Apie bet kokį politiką galima sukurti tokią pačią situaciją. Jei žiūrėtume politiškai ir morališkai – tai mano biografija yra kur kas švaresnė nei jų. Nebuvau nei komunistu, nei komjaunuoliu. Ideologiškai sąmoningai atsisakiau stoti į komjaunimo organizaciją.

Na, bet jūsų partija keitė juridinį statusą dėl juodosios buhalterijos. Kokia čia švara?

Klausykite, aš suprantu, kad yra žurnalistų aukos. Bet kai yra žurnalistai kažkokios situacijos aukos, tai man keista.

Ką jūs turite galvoje? Juk yra istorija tokia, kokia yra.

Turiu galvoje, kad visos partijos turėjo labai panašių problemų. Tik yra neliečiamųjų kasta ir yra tie, kuriuos galima dusinti. Štai ir viskas. O istorija yra rašoma ir perrašoma taip, kaip reikia.

Esate sakęs, kad partija neturi plano B, tik laimėti Seimo rinkimus. Tačiau partija yra tik 4-5 vietoje pagal reitingus. Nebus taip, kad po rinkimų likę panašioje padėtyje sakysite, kad tai ir buvo planas A.

Sąžiningai sakau: jei tie, kurie laimės, pakvies derėtis dėl galimos koalicijos, mes būsime atviri, bet tai priklausys nuo partijos nuostatų. Yra tam tikrų punktų, nuo kurių mes nė vieno žingsnio neatsitrauksime. Jei nebus įmanoma susitarti – mes liksime opozicijoje.

O ko reikėtų tikėtis iš partijos sąrašo pirmojo dešimtuko, kuriame – Antanas Guoga, Vigilijus Jukna ir panašiai. Tikėtis, kad jie būtų deleguoti į ministrus, kaip suprantu, nereikėtų? Tikrai vadovautumėtės Darbo partijos nuostatomis?

Apie ministrus aš dabar nesiruošiu kalbėti.

Bet jūs sakėte, kad Ministrų Kabineto nariais negali tapti Seimo nariai.

Taip, aš sakiau. Nebent jie paliktų Seimo nario mandatą.

Tačiau, jei jau jūsų ministrai bus iš šalies... Šioje valdančiojoje daugumoje labai dažnai šis klausimas buvo aptarinėjamas. Aš turiu galvoje profesionalų Vyriausybės klausimą. Ir tarsi patys valdantieji pripažino, kad statyti žmones iš šalies į ministrus neracionalu, nes nėra bambagyslės su partija, kad nukenčia partijos programinių nuostatų atstovavimas.

Turi ateiti ministras, artimas partijos ideologijai. Kitas dalykas – kai mūsų klausia apie ideologiją – mūsų ideologija labai paprasta. Mes nenorime savęs priskirti prie kurios nors (ideologijos – ELTA). Mūsų pagrindinė ideologija yra kokybiškai ir efektyviai valdyti Lietuvos ūkį.

Čia nėra ideologija, tai tiesiog teiginys.

Mūsų yra tokia ideologija. O prie ko tai bus priskirta – prie kairiosios ar prie dešiniosios – mums nėra svarbu. Viskas jau seniai ir taip devalvavosi. Gal kažkur pasireiškia kraštutiniai kairieji ir dešinieji, bet jų yra mažuma.

Tačiau kalbant labiau tradicine prasme apie vertybinę ir ideologinę partijos perspektyvą... Darbo partija dažniausiai priskiriama tipiniam politinio populizmo pavyzdžiui Lietuvoje. Kitaip tariant, kalbant apie ideologinę prasmę – partijoje nėra nieko aiškaus. Kaip jūs pats matote partijos tapatybę kairės – dešinės spektre?

Šiaip, šeimos atžvilgiu, mūsų požiūris yra konservatyvus. Partnerystė pas mus yra diskusijų klausimas, bet programoje to nėra. Kitas dalykas – ekonomika. Mes priskiriame save prie dešiniųjų. Bet mano tikslas – ir jis nėra populistinis – liberalizmas su socialiniu veidu. Aš save traktuoju kaip liberalą. Tačiau visada sakiau, kad reikia užtikrinti orų gyvenimą žmonėms (...). Apskritai aš galvoju, kad nuo centro iki kairės yra absoliutus populizmas. Nes ten pagrindiniai lozungai: padalins, padalins... Tai yra populizmas. O mes kalbame, kad reiki sukurti ir padalinti. Tai yra skirtingi dalykai.

Nemažai kalbėta, kad Darbo partija gali būti svarbi detalė formuojant valdančiąją daugumą. Net konservatoriai savo prognozėse Darbo partijai skyrė nemažą dėmesį. Dar ne taip seniai buvo kalbėta, kad su „darbiečiais“ apskritai vertybiškai nėra dėl ko kalbėtis. Dabar pozicija keičiasi.

Tai buvo kuriama sąmoninga opinija ir, matosi, kad ji nelabai pasiteisino.

Matyt, dėl to, kad, skirtingai nei 2016-aisiais, galite turėti daugiau nei du parlamentarus.

Kitas dalykas, jie mato mūsų Darbo partijos atstovus Seime kaip konstruktyvius. Darbo partijos nariai niekada nesivelia į intrigas.

Na, kalbat apie pastarąjį Seimą, tai sunku būtų ir įsivelti, kai yra tik keli nariai ir dar sėdi Mišrioje Seimo narių grupėje. Bet grįžkime prie klausimo... jei Darbo partija sugebėtų patekti į parlamentą. Kurią pusę būtumėte linkęs labiau palaikyti ideologine prasme: eiti į dešinę ar į kairę?

Benai, mūsų tikslas – punktas „A“ – laimėti. Ir mes nekalbame ir nekalbėsime. Mums neįdomu. Mes negaišime.

Bet jūs tarsi ir sakote, kad viskas, kas nuo centro į kairę yra populizmas. Tai tarsi ir indikuojate, kad geriau eiti nuo centro į dešinę.

Ta mozaika po šių rinkimų bus labai įdomi, todėl šiandien rištis prie ideologijos aš nenoriu. Galiu dabar guldyti galvą – pažadėti, ir aš atsakau už savo žodžius šioje vietoje – jei mes kertinių punktų nesuderinsime, mes liksime opozicijoje. Man neįdomu ta ideologija.

Bet tada pakalbėkime apie lyderius: turite įsivaizdavimą, su kuriais lyderiais būtų sunkiausiai kalbėti?

Aš gyvenu pagal tokią filosofiją, kad dabar neturiu jokių problemų ir priešų. Nėra agonijos bendrauti su vienais ar kitais.

Bet jūsų filosofija nepakeis kitų. Tad santykių klausimas vis tiek liks aktualus.

Pagal mano filosofiją kaip tik yra draudžiama keisti kitus, jie patys turi keistis. Tad yra tikimybė, kad jų retorika po rinkimų bus kitokia ir jie galės keistis.

Pakalbėkime apie užsienio politiką. Kaip regite situaciją Baltarusijoje. Kokios problemos bręsta, iš kur tos problemos, kaip viskas rutuliosis toliau?

Problemos yra labai paprastos. Žmonės prisižaidė, leido keisti Konstituciją, leido vieną, kitą kartą klastoti rinkimus. Išsiaugino diktatorių ir dabar patys sau turi pasidovanoję tokią dovaną. Todėl visuomenė turi galvoti, kai renka. Aš tą patį kalbu ir apie Rusiją: ten dar kartą pratęsė kadenciją. Jei žmogus per dvi kadencijas nesugeba parodyti savo potencialo, ką jis padarys per trečią kadenciją?

Grįžkime prie Baltarusijos. Ar reikia remti baltarusių pilietinės visuomenės reikalavimus, opozicija ją jau sunku bepavadinti, ar visgi kalbėtis su Lukašenka, ar galiausiai viską palikti savieigai?

Vienintelis dalykas yra tai, kad baltarusiai turi patys siurbti visą košę. Kitas dalykas – mes negalime kištis į vidaus reikalus ar kažkokią ypatingą įtaką daryti. O eksportuoti demokratinį požiūrį – žinoma, reikia. Tai juk yra mūsų kaimynai. Reikia padėti tiems, kurie nori daugiau demokratijos... Kodėl to nedaryti? Reikia tą daryti. Aš taip pat kalbu ir apie Rusiją. Bet kištis į vidaus reikalus....

Jūs matote Lukašenką toliau prezidentaujantį?

Aš nenorėčiau su juo nei susitikinėti, nei kalbėti. Bet kokiu atveju. Aš galiu dar daugiau pasakyti. Aš, kaip Europos Parlamento narys, esu buvęs su oficialiu vizitu Baltarusijoje. Tuomet aš neturėjau ypatingo tikslo, važiavau, nes kartu norėjau ir savo gimines aplankyti. Manęs tuomet kanceliarija paklausė, ar norėsiu susitikti su Lukašenka. Aš atsakiau, kad neturiu tokio noro, nes nežinau, apie ką su juo kalbėti. Ir atsisakiau susitikti. Dabar, kai jis bėgioja su automatu, rodant jį savo tautai... ir po to, kai jis kankino piliečius. Po to – tokio poreikio iš viso nėra.

Ar pritartumėte Linui Linkevičiui, kad tai buvęs prezidentas?

Tai ne Linkevičiui spręsti ir ne Rusijai spręsti. Aš esu linkęs, kad reikėtų skatinti surengti naujus rinkimus. O gal tauta ims ir išrinks jį. Reikia tik tarptautinių stebėtojų. Jei leistų, ir aš važiuočiau stebėti.

Bet apie tai ir kalbama, kad turi būti nauji rinkimai. Tiesiog Lukašenkos pusė atsisako apie tai net diskutuoti. O kaip jūs perskaitėte išsiskyrusią Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderių nuomonę dėl Baltarusijos? Ne tik sako, kad revoliucijų nereikia, bet ir abejoja baltarusių pilietinės visuomenės veiksmais. Kaip vertinate šios partijos lyderių užimtą poziciją? Viską supratote?

Nelabai suprantu, nes su jais nekalbėjau, nenoriu vertinti. Tegu vertina politologai, o aš savo nuomonę dabar pasakiau.

O koks, jūsų vertinimu, yra Rusijos vaidmuo Baltarusijos klausimu? Koks jis bus sprendžiantis dėl Baltarusijos ateities?

Bijau, kad jis bus ne visai objektyvus.

Ką jūs turite galvoje?

Aš norėčiau kad Baltarusija būtų demokratiška. Nežinau, ar tai galėtų ateiti iš Rusijos.

O jūsų nuomone, kokia yra Lietuvos užsienio politika į Prezidentūrą atėjus Gitanui Nausėdai. Kokia ji tapo Rytų klausimu? Turite nuomonę šiuo atžvilgiu?

Turiu. Šiaip Lietuvoje labai patogu būti prezidentu. Lietuvoje galima visai nieko nedaryti ir tapti prezidentu. Ir atvirkščiai – būti prezidentu ir nieko nedaryti. Kitas dalykas – tai, kaip dirba dabar prezidentas vidaus politikoje, jis visiškai atitinka Konstituciją ir dėl to aš į jį žiūriu su pagarba. Jis neskaldo santykių tarp institucijų, jis tiesiog yra prezidentas pagal Konstituciją. Dėl to jam pliusas.

Užsienio politika... Čia, matyt, patirties nėra daug. Aš jo vietoje būčiau tikrai užėmęs kitokią poziciją nei buvo iki tol. Nesvarbu, kokie buvo santykiai su Rusija ar Baltarusija prieš tai buvusių prezidentų ir t.t. Aš pabandyčiau pats sukurti savo santykius.

Jūs norite pasakyti, kad prezidentas be reikalo pratęsė ankstesnės Lietuvos vadovės politiką?

Kai ką pratęsė. Viduje jis elgiasi visiškai priešingai nei elgėsi Grybauskaitė. Jis dirba ir dėl to valio – šaunus prezidentas! O užsienio politikoje vyksta tęstiniai dalykai. Bet juk tu esi naujas žmogus. Pabandyk pats, gal tau geriau seksis.

O ką jūs būtumėte pasiūlęs? Prezidentas, jūsų nuomone, galėjo „perkrauti“ santykius su Rusija?

Taip.

Jūsų nuomone, yra ką perkrauti.

Oi, labai daug.

Aš turiu galvoje, ar yra prasmė perkrauti. Turime daugybę pavyzdžių. Hillary Clinton perkrovimo mygtukas su neteisingai išverstu užrašu tapo pranašiškas ir vietoj perkrovimo – perkrova.

Aš žiūriu į tokias šalis kaip Prancūzija, Italija, Vokietija... Žiūriu į jų didesnę patirtį. Jie kažkokiu būdu net ir sunkiausiomis sąlygomis sugebėjo sukuri galimybę bendrauti, ieškoti sąlyčio taškų. Per kiekvieną bendravimą visada galima surasti gerų dalykų, (paraginti – ELTA) savo pašnekovą daryti kitaip. Kaip gerai pasakė Goethe perfrazavęs Viktoras Franklis: jis sako, kad jūsų požiūrio trajektorija yra tokia, kokia ji yra, ji niekada nepasikeis į geresnę pusę. Todėl kada bendraujate su žmogumi ir politiniais lyderiais, reikia ieškoti geresnių savybių, nors vienos iš tūkstančio. Galbūt tada vietoj automato jo rankose atsiras gėlės. Tai kalba klasikai. Tapus prezidentu, jis galėjo tuo pasinaudoti. Jis galėjo ieškoti sąlyčio taškų, o jei jau neišeis, pasakyti, kad bandžiau. Tačiau dabar tu nebandei.

Galbūt šiuo atveju per daug kartų bandyta.

Bet bandė kiti. Aš Grybauskaite, pavyzdžiui, nepasitikiu, kad ji bandė kokybiškai. Todėl, kad ji yra populizmo įsikūnijimas ir reitingų sekėja. Todėl šioje vietoje prezidentas turėjo pats pabandyti.

Pasak jūsų, prioritetas yra ne principai, bet pragmatiškumas. Principai tarsi lieptų atsižvelgti, kad Rusijos valdžia neigia padarytas istorines skriaudas Lietuvai, nuodija ir žudo savą opoziciją: Navalnas, Nemcovas.

Kuo daugiau mes žiūrėsime trajektorija žemyn, tuo daugiau mes tai ir matysime. Ir čia kalbu ne aš, aš kartoju klasiko kaip Goethe žodžius.

Klasikus dažnai pasitelkia ir blogiems darbams pateisinti.

O aš kalbu apie gerus darbus.

Pabaigai pakalbėkime apie istorinę atmintį. Pastaruosius metus labai daug apie tai kalbama ir ginčijamasi: nesutarimai dėl istorinių asmenybių ir vietų įprasminimo. Kaip matote šių problemų pobūdį ir tai, ką reikėtų daryti?

Neįsikišau mintimis į šiuos dalykus. Negaliu pasakyti savo nuomonės. Buvo daug diskusijų dėl idėjos padaryti kažkokį pliažą... Manau, kad čia kažkoks kriatyvas yra. Manęs šis pliažas nesuerzino. Nežinau kodėl.

Oponentai sako, kad šitaip buvo paniekinta Tautos istorinė atmintis.

Užtenka žvelgti tik į praeitį. Mes gyvename dabar.

Yra partijų, kurios šiam klausimui skiria kone pagrindinį dėmesį prieš rinkimus. Jūsų nuomone, istorinės atminties probleminis laukas turi būti tai, kam politikai turi skirti savo laiką?

Minimaliai. Tik dėl statistikos, duomenų, ir tiek. Gyventi reikia dabar.

Bet tautos ir valstybės tapatybė ateina iš atminties.

Žinote, kaip karma veikia? Reikia išmokti dabar teisingai, tada ateitis bus kitokia.