KORONAKRIZĖ. G. Nausėda prezidentu buvo renkamas ramiems laikams kaip telkiantis, o ne skaldantis intelektualus vadovas. Koronaviruso krizės metu prezidentas ryškių klaidų nedarė, bet netapo lyderiu, aplink kurį burtųsi žmonės, priimant sprendimus, mažai rodėsi priešakinėse pozicijose, todėl daliai visuomenės kilo abejonių dėl jo vadovavimo. Prezidento laikyseną lėmė tiek objektyvios priežastys – už visuomenės lūkesčius mažesni konstituciniai įgaliojimai, tiek asmeninės savybės – neturėdamas nei politinės, nei vadovavimo patirties, jis į pareigas atėjo nepasirengęs būti kriziniu lyderiu. Neišvengiamai prasidėjo jo lyginimas su Dalia Grybauskaite, kuri abu kartus buvo išrinkta per krizes – ekonominio nuosmukio metu 2009-aisiais ir netrukus po Krymo aneksijos 2014-aisiais. Vis dėlto reitingai dar ne kartą keisis, todėl kalbos apie vienos kadencijos prezidentą gerokai per ankstyvos.

REGIONAI. G. Nausėda atsigręžė į regionus. Reguliarios darbo kelionės po Lietuvą yra reikšmingas pirmas žingsnis, vykdant rinkimų pažadus mažinti atskirtį. Požiūrio keitimas rodant asmeninį pavyzdį sukuria dirvą didesniems darbams, ir antriesiems metams prezidentas gali išsikelti ambiciją imtis esminių pokyčių – siekti geresnių švietimo sąlygų vaikams kaimiškose vietovėse. Bus svarbu stebėti, ar tai taps prioritetu santykiuose su nauju Seimu ir ar prezidentas su komanda išlaikys tempą.

SEIMAS. Prezidentas su komanda mokėsi vidaus politikos pagrindų. Žadintuvo skambutis Prezidentūroje nuskambėjo lapkričio viduryje, kai Seimas atmetė jau antrą prezidento veto. Prezidentūra tada susiėmė, ir G. Nausėda laimėjo visus likusius veto, įskaitant balsavimus dėl Seimo rinkimų kartelės bei kainų reguliavimo. Dabartinis veto rezultatas 8:2 prezidento naudai rodo, kad jis neblogai atlieka savo vaidmenį stabdžių ir atsvarų sistemoje. Formuoti savo darbotvarkę sekasi sunkiau. Prezidentas aktyvus teikdamas pasiūlymus, bet rezultatai vidutiniški: priimta mažiau nei pusė jo iniciatyvų, atmesti svarbūs pasiūlymai dėl mokesčių sistemos pakeitimo. Nuo kadencijos pradžios brandinamos viešųjų pirkimų sistemos pertvarkos likimas bus lakmuso popierius, kiek prezidentas pajėgus primesti savo darbotvarkę valdančiajai koalicijai.

ŽVALGAI. G. Nausėda pagrįstai didžiuojasi dėl žvalgų mainų su Rusija. Jis sugrąžino du Lietuvos piliečius ir vieną norvegą namo, ko nepadarė D. Grybauskaitė. Derybos, į kurias buvo įsitraukę ir amerikiečiai, vyko aukščiausiu lygiu, o G. Nausėda savo sprendimu parodė, kad Lietuvos piliečiai valstybei nėra tik statistiniai vienetai. Bet procesas nebuvo toks sklandus, kaip pristato G. Nausėda. Daugelis iki šiol gūžčioja pečiais, kodėl prezidentas susvyravo ir įsikalbėjo, kad jam gali būti surengta apkalta dėl malonės suteikimo rusams. Siekdamas apsidrausti, jis lemiamą sprendimą padarė tik Seimui priėmus abejotinas Baudžiamojo kodekso pataisas.

TEISĖSAUGA. G. Nausėda darbą pradėjo nuo korupcija įtariamų teisėjų atleidimo. Tai buvo populiarus žingsnis, bet iki šiol neišsklaidytos abejonės, ar jis neviršijo savo įgaliojimų. Metinių dieną dar nematyti aiškaus kelio, kaip prezidentas spręs sumaištį dėl į aukščiausias pareigas nepaskirtų teisėjų. Visuomenė tikisi iš prezidento aukštų moralės standartų, todėl jo reitingus augino vertybinės pozicijos akcentavimas Jaroslavo Narkevičiaus istorijoje, nepaisant klaidinančio leptelėjimo apie „20 įdarbintų lenkų“, kai prezidentas neteisingai interpretavo STT pateiktą medžiagą. G. Nausėda gali tapti skaidrumo prezidentu, bes jis dar tikrina ribas, kiek gali priešintis tendencijoms politizuoti valstybės įmonių valdymą, kritikai pasigenda atviro kalbėjimo apie korupcijos rizikas steigiant valstybinį banką ir skirstant milijardines investicijas iš koronaviruso krizės fondų. STT vaidina esminį vaidmenį formuojant prezidento poziciją antikorupciniais klausimais, o VSD iniciatyvos dažnai sulaukia automatinio pritarimo. Darnus darbas svarbus nacionaliniam saugumui, bet kartu kyla klausimas, ar mėgindamas stiprinti savo įtaką prezidentas sugebės išlikti pakankamai reiklus žvalgybos ir teisėsaugos tarnyboms ir ar skirs deramą dėmesį žmogaus teisėms.

DIPLOMATIJA. Ryškiausi pokyčiai – atnaujintas politinis dialogas su Baltarusija ir didesnis dėmesys ekonominei diplomatijai. Akcentai logiškai pagrindžiami, bet greitų rezultatų tikėtis neverta. Ties Baltarusijai G. Nausėdos nubrėžtomis „raudonomis linijomis“ – Astravu ir žmogaus teisėmis – nematyti jokių pragiedrulių. Skiriant ambasadorius, kol kas negirdėti atvejų, kad prezidento pasirinkimo kriterijus būtų pritrauktų investuotojų skaičius ar prekybos apimtys. Kuždamasi, kad dažniau požiūrį lemia konkurencija dėl įtakos su Vyriausybe ir tikras ar tariamas diplomatų artumas D. Grybauskaitei. Užsienio politikos formavimo galios centras šiek tiek atsitraukė iš Prezidentūros į Vyriausybę, bet tai lėmė ne tik paties prezidento veikla, bet ir didesnis premjero Sauliaus Skvernelio dėmesys šiai sričiai. Strateginiais klausimais prezidentas supranta savo kaip ginkluotųjų pajėgų vado atsakomybę, aiškiausiai tai rodo asmeninis įsipareigojimas ginti gynybos biudžetą ir tvirta laikysena dėl Rusijos.

KOMUNIKACIJA. Prezidentas pastaruoju metu dalija daug interviu, o tai gali devalvuoti valstybės vadovo žodį. Svorio nepridėjo ir tie atvejai, kai prezidentas viešai skelbė nesuderintas derybines pozicijas, kurių vėliau nesugebėjo apginti. Bandydami ribas dėl naujos Vyriausybės sudėties, politikai prisimins prezidento pripažinimą, kad dėl J. Narkevičiaus jis nusileido V. Tomaševskio grasinimams, nors viešai gynė Roką Masiulį. Gana nesunkiai buvo atmesti ir prezidento vieši raginimai Lietuvos eurokomisare skirti moterį ar buvusiam latvių eurokomisarui pavesti rūpintis Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija. Paprastai prezidentas viešumoje kalba solidžiai, bet buvo ir paslydimų, tokių kaip svarstymas CNN eteryje, kad Rusija Lietuvą galėtų užimti per tris ar keturias savaites ar gluminantis pasisakymas, kad tėvams su mažais vaikais Prezidentūroje ne vieta.

VERTYBĖS. G. Nausėda išryškino savo konservatyvias krikščioniškas vertybines nuostatas. Jis ragina skirti daugiau dėmesio istorinei atminčiai, kultūrai ir lietuvių kalbai puoselėti, perspėja dėl  globalizmo pagundų keliamos grėsmės lietuvybei, rodo didesnį dėmesį Bažnyčiai. Prezidentas neremia Stambulo konvencijos, kurią kritikuoja Bažnyčia dėl lyties sąvokos, jis nenori lenkiškų raidžių pase, nežada imtis lyderystės dėl LGBT teisių. Liberaliems kritikams tai nepatinka, bet prezidentas šiais klausimais nuoseklus, be to, neseka lenkų pavyzdžiu, kur nacionalizmas, istorija ir žmogaus teisės tapo pigiu vidaus politinės priešpriešos akcentu. Sprendimas dėl Lukiškių aikštės parodys, kaip prezidentas derins asmeninį konservatyvų požiūrį ir pareigą ginti teisinės valstybės principus nuo chaotiškos teisėkūros. 

KOMANDA. Komandos formavimas ir vadovavimas jai prezidentui buvo nauja patirtis, ir čia jis neišvengė klaidų. Dar prieš inauguraciją gynybą išmanantys žmonės kraipė galvas, kad nei prezidentas, nei kariuomenės vadas generolas Vytautas Jonas Žukas nesuvokia, ką reiškia nacionalinio saugumo patarėjo pareigos. Bet prezidentui pradžioje buvo svarbiau surinkti žinomus žmones, kad galėtų pasigirti „stipriausia komanda per visų prezidentų prezidentavimo laikotarpį“. Geras generolas netapo geru patarėju, o prezidento vadovavimo klaidos ar netinkamai įvertinti gebėjimai prisidėjo ir prie kai kurių kitų patarėjų pasitraukimo. Savo vaidmens gana ilgai ieško ir pirmoji ponia, turinti nemažą įtaką prezidentui. Vis dėlto kreivė pamažu kyla aukštyn, ir antrąjį pusmetį sprendimų priėmimo procedūrose, iniciatyvų ir projektų valdyme chaoso jau buvo mažiau nei tada, kai prezidentas lankėsi Londone. 

Apibendrinant – prezidentas supranta savo atsakomybę, atlieka savo konstitucines pareigas ir tinkamai reprezentuoja Lietuvą, bet po pirmųjų „apšilimo metų“ dabar geras metas peržiūrėti strateginius tikslus ir sustyguoti procesus, kaip efektyviau siekti jų įgyvendinimo. Prezidento darbas yra maratonas, o ne sprintas. Sporto aukštumų jaunystėje pasiekusio prezidento V. Adamkaus patarimas tiksliau perskirstyti jėgas lieka aktualus.