°C
      2019 04 25 Ketvirtadienis

      Viktorija Miškūnaitė: „NENORIU EMIGRUOTI“

      Nuotrauka: Monikos Penkutės nuotr.

      Autorius: Viktorija Miškūnaitė
      2019-04-05 14:00:00
      2019-04-05 14:00:00

      Ilgai svarsčiau, ar apskritai apie tai rašyti. Nenoriu niekam kenkti, tačiau šiuo atveju, vargu, ar tylėjimas yra mažiau kenksmingas dalykas. Šita istorija noriu įkvėpti įbaugintus žmones ir padrąsinti juos kalbėti. Protingas, tegul ir nemalonus dialogas yra kur kas veiksmingesnis nei problemos  ignoravimas ar nebylus susitaikymas su esama padėtimi. Noriu pakviesti jus pokalbiui, trumpai ekskursijai po meno pasaulio užkulisius, kuri, galbūt, lyg pasiklydusiam Hesės stepių vilkui, atmetus visas socialines baimes padės pažvelgti realybei į akis. Padės rasti atsakymus, atskirti iliuzijas nuo tikrovės, tiesą nuo melo bei paskatins susimąstyti ir pagaliau suprasti, kas yra kas. Užbėgdama piktiems komentarams už akių, noriu pabrėžti, kad gerbiu ir vertinu visus iki vieno savo kolegas, dirbančius ne tik muzikos srityje, bet ir visame kultūriniame sektoriuje, kaip ir kiekvieną žmogų, kuris pagal savo prigimtį visų pirma natūraliai yra orientuotas į išlikimą. Lygiai taip gerbiu ir faktus, kurie objektyviau nei kas kitas kalba patys už save. Į juos ir noriu atkreipti dėmesį. O problema yra štai kame – priverstinė emigracija ir aiškių nacionalinės kultūros gairių nebuvimas. Aš tai pavadinčiau savotišku XXI a. netikėtai išpopuliarėjusiu savitrėmimu, panašiai, kaip atleidžiant iš darbo, darbdavys liepia parašyti prašymą, kad, neva, išeini savo noru. Pažįstama situacija? Patikėkit, man skaudu apie tai rašyti.

      Darbas žmogų puošia 

      Mane auklėjo tėvai, nuolat kartodami dvi lietuvių liaudies patarles: kad darbas žmogų puošia ir kad gera prekė pati save giria. Kitaip tariant, ugdė mane kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą, nuolankiai ir nuoširdžiai, nesipuikuojant ir nesigiriant, sakydami, kad kuklumas tik prideda vertės, o sveika savikritika yra tobulėjimo pagrindas. Iš to, turbūt, ir sekė mano kantrus ir atkaklus ėjimas pirmyn, savo svajonės – Didžiosios Scenos link, nes visuomet galvojau, kad galėsiu dirbti savo mylimą darbą, kai būsiu jo pakankamai VERTA. Kas nustato šią vertę, sunku pasakyti. Sakoma, kad publikos žodis paskutinis, tačiau kas nusprendžia ar esi vertas publikos? Juk čia ne Europarlamento ar Prezidento rinkimai, kur visuomenė pati išsirenka savo favoritus – šiuo atveju, tam tikrų institucijų vadovai, neakivaizdžios, bet faktinės monarchijos principu sprendžia ką siūlyti ir ko ne žiūrovui, tačiau nereikia pamiršti, kad galutiniame taške vis dėlto publika yra tas tikrasis menininko darbdavys, išreiškianti savo nuomonę pirkdama/nepirkdama bilietus į konkrečius spektaklius. Kodėl apie tai rašau? Mane glumina keista linkme besiklostančios aplinkybės, dėl kurių prieš savo valią esu stumiama į užribį ir priverstiniu būdu sodinama ant atsarginių suolelio.

       

      Viktorija Miškūnaitė 2017 metų operos solistė. Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

      Nemėgstu virkauti, bet, rašau nuoširdžiai – man ramybės neduoda vienas vienintelis klausimas: ar esu nepakankamai verta, kad galėčiau dirbti pagrindinėje Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje? Ar turiu nepakankamai žinių, kompetencijos, ar nepakankamai atiduodu jėgų ir laiko, netgi gyvenimo, kad turėčiau GALIMYBĘ skleisti muzikos džiaugsmą žmonėms? Ar 10 metų trukusios studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pedagogų įdėtas darbas, laimėti konkursai, kasmetiniai tarptautiniai meistriškumo kursai, jau nebesuskaičiuojamos asmeninės, šeimos narių, draugų, labdaros fondų investicijos į individualias vokalo, stiliaus interpretavimo, užsienio kalbų pamokas, dalyvavimas ir pripažinimas prestižiniuose šalies bei užsienio festivaliuose, tarptautinėse Belcanto  akademijose, bendradarbiavimas su žymiais pasaulinio lygio dirigentais, režisieriais, pasiekti laimėjimai, visi titulai, LR Prezidentės bei Ministro Pirmininko įteikti padėkos raštai, Kultūros ministerijos apdovanojimai yra nieko verti? Ar visi gero linkintys, visaip skatinę, palaikę ir į mane savo laiką bei pinigus investavę kompetetingi žmonės, profesionalai yra kvailiai? Galbūt per paskutinius 2017-2018 metus sukurti 5 debiutiniai vaidmenys skirtinguose pastatymuose, Lietuvoje bei užsienyje per 1 kalendorinius metus bendrai sudainuoti daugiau nei 70 spektaklių ir koncertų yra per kuklus indėlis į Lietuvos kultūrą, nes vis dar nepasiekiau pasaulinio operos Olimpo – Salzburgo festivalio ar Niujorko Metropolitan scenų – vertinkite patys; tačiau, mane išties glumina vienas dalykas.

      Foto iš asm. archyvo

      “Ji ne žvaigždė, ji - spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti” - taip, tai tiesa - šiuos žodžius po „Apleistosios Didonės“ premjeros duodamas interviu Austrijos televizijai ORF pasakė buvęs Zalcburgo festivalio meno vadovas ir buvęs Berlyno valstybinės operos direktorius, gyva Vokietijos teatro legenda vadinamas režisierius J. Flimmas.

      https://www.lrytas.lt/kultura/...

       


       

      “Jaunutė lietuvė solistė Viktorija Miškūnaitė, dedikavusi save beprotiškai rizikai, imantis šitos pragariškai sunkios partijos, įveikė ją stulbinančiai įspūdingu, aukščiausios prabos rezultatu”. - “Tiroler Tageszeitung”, nr.220

      “<…> Tačiau Didonė, gražioji Viktorija Miškūnaitė, svajinga ir klajojanti paraleliniame pasaulyje, užkariavo sceną dar prieš pasigirstant jos kerinčiam balsui, apžavėjusiam žiūrovus išgryninta vokaline technika. Vėliau savo balsu bei aštriais autoritetingo personažo judesiais, painų ir intensyvų siužetą išsprende su ypatingu meniniu užtikrintumu.<…>” (www.bluearte.it)

      https://www.bluarte.it/palcosc...

      Po paskutinio, 2018 m. vasarą įvykusio itin sėkmingo pagrindinio vaidmens debiuto Insbruko (Austrija) Ankstyvosios muzikos festivalyje S. Mercadante operoje “Apleistoji Didonė”, kur, praūžus penkioms premjeroms, užsienio spauda dar kelias savaites nesiliovė rašiusi komplimentais dosnių recenzijų, leidiniuose, afišose, brošiūrose, žurnalų viršeliuose mirgant nuotraukoms su prierašu “talentingas lietuvių sopranas Viktorija Miškūnaitė...” ir Vienos (Austrija) Staatsoper buvusio generalinio direktoriaus, skeptiko ir kandaus kritiko Ioan Holender išreikštos nuoširdžios nuostabos TV kultūros laidoje: “Panašu, kad Vilnius pradėjo tiekti pasauliui fantastiškus sopranus”, – po visų šitų meno ir patriotinio triumfo džiaugsmų, rugsėjį, vos parskridus į Lietuvą ir pradėjus dainuoti naujajame teatro sezone, tam pačiam sopranui jau trečią kartą buvo nedviprasmiškai pasakyta: “tau reikia važiuoti į užsienį”. Kas gali man paaiškinti, kodėl?

      Ne, manęs neatleido iš darbo. Aš vis dar esu etatinė LNOBT solistė ir tikiuosi, kad man dar nusišypsos laimė kitą sezoną padainuoti kelis spektaklius (nes šį sezoną jų jau nebeturiu), tačiau, draugai, ar atkreipėte dėmesį, kad nuo š. m. sausio 1 d. visose LNOBT afišose Viktorijos Miškūnaitės pavardės staiga ėmė ir neliko? Įskaitant ir “Bohemą” bei vieną mano favoričių – “Kapulečiai ir Montekiai”. Iš repertuaro dėl man nežinomų priežasčių dingo ir š. m. pavasarį numatyta rodyti mano numylėtoji “Manon”.

      Martynas Aleksa nuotr./LNOBT archyvas

      Lemtingoji Turandot

      Galbūt po Naujųjų metų jau ir visai nebebūčiau įžengusi į sceną, jei ne premjerinė  “ Turandot”, į kurią, pakliuvau kone stebuklo būdu, kai mane išgirdęs ir pamatęs pirmą kartą, likus vos savaitei iki premjeros, pastatymo režisierius amerikietis Robert Wilson dar tą patį vėlų vakarą, prieš tai parašęs itin asmenišką susižavėjimo laišką, paprašė vilktis raudoną premjerinę Turandot suknelę, kurios, kaip netrukus paaiškėjo, net nebuvo (buvo pasiūta kitai solistei), o pasiaiškinti turėję atsakingi žmonės sutriko ir nerišliais sakiniais bandė dėlioti visokias neįtikėtinas detektyvines istorijas, pranokstančias net Agatos Kristi fantaziją. Ko gero, komiškiausia šios neišgalvotos gyvenimo satyros detalė yra ta, kad dar rugsėjį, po dviejų uždarų perklausų, komisijai ir teatro vadovybei turėjau ilgai įrodinėti, jog turiu pakankamai kompetencijos atlikti šį vaidmenį. Na, tikrai, galų gale – nors ŠIEK TIEK daugiau už solinės patirties beveik neturinčią choro artistę  (labai garbaus asmens, LNOBT mecenato žmoną), kuri, nežinia kodėl, buvo pasirinkta nuo pat pradžių, taip, nesuklydote – pagrindiniam ir nepaprastai sudėtingam Turandot vaidmeniui atlikti. Tiesa, po papildomos individualios perklausos šito sprendimo visgi buvo atsisakyta. Ar čia buvo viešų ir privačių interesų painiojimas, ar įgaliojimų viršijimas ar dar koks nelabai garbingas atvejis – spręskite patys.

      Galiu tik spėlioti, kokį įspūdį tokių peripetijų fone vienam garsiausių pasaulio teatro režisierių R. Wilson, laiške lyginusiam V. Miškūnaitės balso grožį su Monserrat Caballe, paliko Lietuvos operos ir baleto teatras – aukščiausia šalies meno ir kultūros institucija bei jos vidaus politikos vingrybės, (ne)organizuotumas, darbo etikos ypatumai bei kompetencija (?), pasirenkant solistus ir kokią nuomonę apie Lietuvą jis dabar išsakys Toronte (Kanada), duodamas savo interviu kitai “Turandot” premjerai. Galvoju, gerai, kad jis išvažiavo, taip ir nesužinojęs, kad gražusis jo meno šedevras, surinkęs pilną salę žmonių, paskutinę minutę buvo pakeistas visai kitu spektakliu...

      Kiek kartų gali atgimti tauta?

      Štai dabar klausimas Jums – ar Lietuva garsinama tik dirbant, būnant, dainuojant užsienyje? O gal iš tiesų, šalia visų pasiekimų ir mūsų olimpinio aukso švytėjimo svečiose šalyse, praverstų pagaliau susitvarkyti savo namus, palaistyti seniai apleistus gėlynus ir paleisti užrūdijusius fontanus, kad galėtume išdidžiai savoj žemėje gyventi ir, laikui atėjus, garbius svečius pasitikti? Kad tiesume naujus kelius ir puoštume gatves trisplavėmis ne tik Popiežiui atvykus, beribį svetingumą ne tik ratifikuotais migracijos paktais ir gausėjančiomis pabėgėlių gretomis demonstruojant, bet ir kasdienybės lietuje jiems parodant, kokia protinga, talentinga ir išsilavinusi nacija esame, gerbdami vienas kitą, vertindami ir brangindami tai, ką mūsų protėviai mums paliko ir ką patys kuriame. Kitas klausimas, ar mes dar beturime tuos namus, ar jau lyg benamiai globalistinio cirko artistai turime blaškytis po visą pasaulį be teisės sugrįžti? Šioje vietoje kartu su prof. Vytautu Radžvilu iš tiesų norisi paklausti – kiek kartų gali atgimti tauta? Šis, iš tiesų esminis probleminis taškas, deja, sublimavosi tik į G tašką – seksualizuotą mūsų sostinės reklamą, arba į oro uoste prie pigių avialinijų lėktuvo besirikiuojančių lietuvių eiles ir į jau gerokai pabodusią polemiką – emigracija. Tik šiandien kalba eina jau ne tik apie į nūdienos pseudoklondaikus masiškai tebevykstančias lietuvių darbininkų šeimas, iš kurių paskui už “nepriežiūrą” atiminėjami vaikai – Lietuvos piliečiai, būsimi mokesčių mokėtojai, – regis, šiame realistiškai liūdname Išvaryme pamažu atsiranda ir intelektualesni personažai, mūsų valstybės tikrasis elitas – gydytojai, mokytojai, mokslininkai, menininkai… Ar mūsų šalyje nebeliko vietos lietuviui? Man sunkiai suprantama šita masinė psichozė, kažkokia sovietmečio atgyvena šitaip begėdiškai nuvertinti mūsų tautos žmogiškuosius išteklius ir kone fanatiškai garbinti importą, tarsi pats faktas, kad esi užsienietis, jau savaime suteikia pridėtinės vertės ir profesinis lygis iš esmės tampa nebe toks svarbus. Ar tikrai šis požiūris kyla iš svetingumo? Galbūt. Ir iš kitos pusės, visada smalsu ir įdomu pamatyti, išgirsti, kas ir kaip svetur. Man taip pat. Viskas čia būtų gerai, jie ne tas ydingas, nacionalinės priespaudos metais buvusių politinių jėgų mums per prievartą įbruktas savivertės neturėjimas, lyg koks kultūrinis virusas mumyse pačiuose ilgainiui išsikerojęs į hiperbolizuotą ir, atleiskite, jau tikrai liguistą saviplaką. Kada pagaliau suprasime, kad jau atėjo laikas išsivaduoti iš moralinio plebėjiškumo ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos 100-mečio proga pagaliau leisti sau pripažinti bei nuoširdžiai pasidžiaugti, jog lietuviai yra nuostabi, talentinga tauta! Laikas atgimti ne tik Nepriklausomybei, bet ir tautinei savimonei. Laikas pradėti vertinti savo tautiečius ne tik už tai, ką ir kur užsienyje nuveikė, bet ir už paprastus kasdieninius darbus čia, namuose. Už iššluotas gatves, už darbui atsidavusius mokytojus, medikus, už mamas, gimdančias vaikus, už mūsų mokslininkų išradimus, už tuos, kurie investuoja į verslą mūsų šalyje ir, galiausiai, už aukščiausio lygio profesionalumą, gaunamą mažiausia kaina. Turime dėkoti vieni kitiems už kantrybę šituo vis kažkodėl niekaip nesibaigiančiu sunkmečiu ir už tikėjimą, kad jis kada nors baigsis. Turime dėkoti menininkams, kad jie, net būdami alkani geba galvoti ne tik apie išgyvenimą, bet ir kurti stebuklus čia, Tėvynėje. Taip, jei nepavyksta kelti atlyginimų, tai mažų mažiausiai turime jiems dėkoti ir prašyti nepalikti Lietuvos.

      Martynas Aleksa nuotr./LNOBT archyvas

      Šiandien, vis dėlto, yra kitaip. Jaučiu grėsmę prarasti ne tik mylimą darbą Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, bet ir bijau prarasti galimybę dainuoti gimtojoje šalyje, Lietuvos publikai, kurią su manimi sieja ypatingai šiltas abipusis ryšys. Panašu, kad pernai metų pavasarį man pateikti nedviprasmiški “pasiūlymai” (o gal ir perspėjimai?) važiuoti dirbti svetur, šiandien įgyjo pačias netikėčiausias metamorfozes – mano darbo krūvis teatre, per pastaruosius penkis metus tolygiai augęs ir kilęs, staiga, be jokios logiškos priežasties, sumažėjo net tris kartus! Nepamenu tokio atvejo, kad daugiau nei pusę metų neičiau į sceną.

      Šitam netikėtam likimo posūkių paaiškinimui reikalinga trumpa įvykių retrospektyva. Turbūt visi prisimena pernai metais socialiniuose tinkluose praūžusį skandalą Auksinių scenos kryžių tema, sukėlusį audringas reakcijas bei supriešinusį kone visą kultūrinę bendruomenę. Situacija buvo akivaizdžiai nemaloni abiems pusėms. Maža to, kai kas pasinaudojo šita gaivališka emocine banga ir, užuot draugiškai bei konstruktyviai gesinus įsiplieskusį konfliktą, dar labiau provokavo ir visaip skatino jį lyg nevaldomam gaisrui plėstis, į apsižodžiavimą įtraukiant vis daugiau žmonių. Tarp kitų viešų, akivaizdžiai emociškai išprovokuotų kandžių, asmens orumą žeminančių bei šmeižiančių replikų, pro akis negalėjo praslysti būtent su Dalios Ibelhauptaitės įkurtais bohemiečiais ryškesnę karjerą pradėjusios operos solistės Asmik Grigorian viešas psichologinis spaudimas LNOBT vadovui. Savo feisbuko paskyroje 2018 03 20 ryte ji rašė: “ <…> tikiu, kad Viktorijos Miškūnaitės straipsnis nėra oficiali LNOBT pozicija. Todėl labai norėčiau užduoti šį klausimą Lietuvos operos ir baleto direktoriui Jonui Sakalauskui. Ir siūlyčiau labai rimtai iškelti klausimą ar žmogus viešai besidrabstantis purvais ir nebūtais faktais, prisidengęs LNOBT, turi teisę būti šio teatro darbuotoju. Mano asmenine nuomone – kategoriškai ne.

      Atsitiktinumas ar ne, bet vos po minutės šituo postu be jokio komentaro pasidalino gerb. Dalia Ibelhauptaitė, dar kartą dirbtinai sukeldama didžiulį visų minėtos solistės gerbėjų ažiotažą bei intensyvų kultūros bendruomenės pasipiktinimą, dar labiau pastiprindama ir taip jau kelias dienas vyravusią įtampą bei stiprų psichologinį spaudimą vos prieš kelias dienas atsakingą postą užėmusiam naujam LNOBT vadovui. Po kelių dienų visi panašūs komentarai, postai ir netgi asmeniniai profiliai mistiškai išnyko ir generalinis LNOBT vadovas taktiškai išlaikė neutralią poziciją, diplomatiškai pareikšdamas, jog ateityje yra numatyta bendradarbiauti su abiejomis pusėmis, viltingai išsakydamas savo siekį, kad LNOBT scenoje dainuotų kuo daugiau lietuvių atlikėjų. Tą patį jis sakė ir naujojo LNOBT sezono pristatymo spaudos konferencijoje, tarp kitų planuojamų statyti naujų spektaklių lyg tarp kitko paminėdamas Vasilijaus Barchatovo surežisuotą Sergejaus Prokofjevo “Lošėją”, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliks jo žmona, mūsų garsioji Asmik.

      Kadangi mano kūrybinė veikla būtent po šio netiesioginio konflikto buvo apribota beveik iki nulio (kaip ir minėjau, nuo 2019 01 01 neturiu galimybės dainuoti repertuariniuose spektakliuose), o taip pat iš vadovybės negavau jokio kvietimo ar pasiūlymo dainuoti operos “Lošėjas” premjeroje, galiu daryti prielaidą, kad LNOBT direktoriui galimai buvo iškeltas kažkoks ultimatumas. Baisu net pagalvoti ir vis dar nenoriu tikėti, kad, regis, kone šventame meno pasaulyje verda didžiulės intrigos ir galimai vienas ar net keli asmenys, tiesiogiai ar per trečias šalis iki šiol daro stiprų politinį bei psichologinį spaudimą dabartiniam LNOBT vadovui, o pastarasis, pamiršęs savo atsakingą tarnybinę padėtį bei prioritetą tarnauti visų pirma valstybės interesams, Lietuvos kultūros labui, neprisiima politinės valios bei atsakomybės nedelsiant spręsti nesutarimus, jei tokie yra.

      Tiesa, teisybės dėlei turiu paminėti, kad buvo stengtasi šitą “spragą” užpildyti – prieš kelias dienas gavau įsakymą padainuoti kelias eilutes baleto spektaklyje, atliekant net ne vaidmenį, o vos kelių minučių trukmės muzikinę liniją šalia kitų orkestro instrumentų. Ar NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE jau nebėra ko dainuoti? Ar čia jau vyksta procesas – įkyriai ore tebesklandančių “važiuoti dirbti į užsienį” raginimų baletas, kasdien nejučiomis virstantis nebyliu priekaištu, kad tu vis dar čia. Jaučiuosi emociškai deportuojama, psichologiškai tremiama iš savo gimtosios šalies! Ar gali būti, kad šiandien lietuvius iš Tėvynės uja broliai tautiečiai? Tie patys, kurių tėvai ne taip seniai didvyriškai žuvo po tankais, paaukoję net savo gyvybes už Lietuvos Nepriklausomybę ir už teisę čia gyventi? Vis dar tikiuosi, kad naujasis LNOBT vadovas prisiims atsakomybę už savo sprendimus bei pažadus Lietuvos visuomenei, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje dainuos kuo daugiau lietuvių atlikėjų. Esu lietuvė, todėl nuoširdžiai viliuosi, kad pateksiu į tą laimingųjų sąrašą.

      Man išties labai liūdna apie tai rašyti. Neturiu asmeninių nuoskaudų, nieko nekaltinu ir nieko nenoriu įžeisti. Tiesiog mane apėmusi tokia bendra kultūrinė neviltis. Ne kartą bandžiau rasti kontaktą, dialogą bei savo darbu įgyti naujojo vadovo pasitikėjimą, tačiau visos mano pastangos atsimušė į abejingumo ir ignoravimo sieną. Būtų gera bent sužinoti, už ką nusipelniau tokio atsainaus elgesio ir kūrybai atsidavusiam atlikėjui tokios žiaurios “bausmės” – netekti faktinės galimybės dirbti LNOBT scenoje.

       

      Nuotr. iš asmeninio archyvo

      Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Jei manote, kad esu neverta scenos, galiu dirbti ir ten. Visi darbai svarbūs, reikalingi ir savaip atsakingi. Aš niekur nevažiuosiu iš Lietuvos. Ne todėl, kad negaliu. O todėl, kad NENORIU. Galbūt daugeliui patriotizmas yra atgyventas naftalinu atsiduodantis žodis, o man tai yra jausmas. Ne skambūs lozungai, kad kažkas “garsina Lietuvos vardą”, o nuoširdi, nuolanki, savanoriška Tarnystė savo šaliai, jos žmonėms. Supraskite mane teisingai – nekovoju prieš kažką. Kovoju UŽ demokratinę LAISVĘ RINKTIS kur gyventi, kurti, dainuoti, už savo ir visų mūsų pilietinę teisę dirbti ir auginti vaikus nepriklausomoje Lietuvoje.

      Nenoriu tapti dar viena #tuščiavieta. Ir tikiu, kad man pritars visi Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys menininkai bei kūrybiniai darbuotojai – nebūti scenoje daugiau nei pusmetį yra kūrybinė mirtis! Prašau, neleiskite mums išvažiuoti. Neišstumkite mūsų iš gimtojo lizdo, nerizikuokite mūsų prarasti, verčiau saugokite ir branginkite, kad paskui nereikėtų kurti visokių trijų pakopų ar kitokių beviltiškų lietuvių “susigrąžinimo programų”. Geriau suteikite vilties, bent jau konkrečiai apibūdinkite, Nacionalinė kultūros programa – kokia ji šiandien? Kalbėkime ne tik apie statistiką, skaičius, įstaigų restruktūrizavimą, administracinio aparato plėtimą ar pastatų renovavimą. KALBĖKIME APIE ŽMONES. Apie kultūros pagrindą – jos KŪRĖJUS. Dailininkus, aktorius, literatus, filosofus, režisierius, muzikantus, kt. ir visus Mokytojus, kurie mažiau negu už “ačiū” ugdo Lietuvai jaunuosius talentus. Ne veltui akcentavau – Lietuvai.

      Dalinuosi savo patirtimi, tik dar vieno žmogaus, be jokios abejonės, subjektyvia asmenine istorija, bet juk tai ne kas kita, kaip dar vienas gyvas liudijimas, iliustruojantis susiklosčiusią Lietuvos kultūros lauko situaciją. Noriu dar kartą paraginti visuomenę atsibusti iš tautinio letargo ir atkreipti dėmesį į šiandieninio globalizmo iš pirmo žvilgsnio taip patraukliai atrodančios kosmopolitiškos visuomenės pagrindinį trūkumą – tapdami pasaulio piliečiais, patenkame į globalizacijos paspęstus spąstus ir grįžtame į santvarką, kai tautos sąvoka buvo pakeista į liaudies, ir tautos reikalai, lyg anuomet sandėliais paverstos paties Napoleono išgarbintos bažnyčios, naujoje vartojimo bei komercializacijos ideologijoje, kur iš kultūrinės veiklos siekiama tik vieno – ekonominės naudos, pamažu patampa tikėjimo aukštais idealais bei pilietinio sąmoningumo vaiduokliais. Neapdairiai savo noru įsisukę į, regis, tokį optimizuotą bei, neva, efektyvų vartotojiškos visuomenės žaidimą, visą kultūrinę veiklą norom nenorom įsipareigojame pataikūniškai derinti prie nuolat besikeičiančių kaprizingų rinkos poreikių – skambių užsienietiškų pavardžių, populiarių ar dirbtinai išpiarintų “žvaigždžių”, taip užverdami duris aukštajam menui, klasikai, kuris, materialinę vertę, neskaitant meninės, įgyja tik bėgant metams. Matyt, ne veltui visais laikais aukštasis menas buvo tik elito privilegija, kurį pilnai mecenavo aukščiausi šalių monarchai, iškilūs rūmų didikai arba kiti visapusiškai išsilavinę intelektualūs žmonės, kurie suprato bei vertino meno ir kultūros svarbą pačiam tautos identitetui, sudarydami palankiausias sąlygas kūrėjo talentui skleistis, nes būtent tai iš tiesų yra pats tikriausias ir labiausiai neįkainojamas žmogaus proto ir kūno galimybių stebuklas.

      Pabaigai norėčiau pacituoti šviesios atminties filosofą, humanistą bei nepaprastai aukštos vidinės kultūros žmogų – Leonidą Donskį: “Tačiau esu tikras – Lietuvai dar reikia iki galo atsitiesti politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai. Visiškai laisvi būsime tik tada, kai gebėsime melą skirti nuo tiesos, o demagogiją – nuo rimtų dalykų.”

      Skaityti komentarus

      ... 2019 06 04 06:31

      ...

      0
      0
      Atsakyti

      Komentuoti gali tik registruoti vartotojai

      Dainuojantis Rūbininkas 2019 15 04 02:29

      Rūbinėje smagiau dirbti, nei atrodo. Sutinki žmones, kurie ateina pažiūrėti operos, baleto, ar koncerto, sužinai po gabaliuką jų istorijos bei kodėl jie vaikšto į teatrą. Iš jų sužinai, kas tą dieną gerai šoko, dainavo, vaidino, kas ne taip gerai, kuri akimirka spektaklyje juos įkvėpe pamastyti apie laimę, šeimą, meilę, likimą, sunkumus, mirtį. Ką įdedi žmonėms bendraudamas su jais jiems besirengiant, tą patį iš jų vienaip ar kitaip gauni atgal. Linksmini žmones, jie tave linksmina atgal. Erzini, paerzina atgal. Paguodi, tave myli atgal. Rūbinė kaip scena. Skiriasi tuo, kad tau į akis nieks nespigina, dirigentas - žmonių srautas, o "žiūrovai" aiškiai mato tave ir tu aiškiai matai juos. Na, ir žinoma, ji mažesnė. ;)

      0
      0
      Atsakyti

      Komentuoti gali tik registruoti vartotojai