°C
      2018 12 12 Trečiadienis

      Virginija Kochanskytė: „Gera poezija sugildo širdį, kai atliepia tavosioms patirtims“

      Nuotrauka: Virginija Kochanskytė | Asmeninis archyvas

      Autorius: Darius Rekis
      2018-08-06 10:00:00
      2018-08-06 10:00:00

      Turim kiekvienas daryti tai, ką galim, nelaukdami, kol politikai pasiskirstys portfelius ir susivoks.

      Iš Kauno kilusi aktorė (g. 1952 m.) jau ne vieną dešimtmetį gyvena Klaipėdoje, tačiau nieko nuostabaus V. Kochanskytę sutikti bet kuriame Lietuvos kampelyje su spektakliu, kamerine programa, išgirsti kaip įtaigiai ji išgyvena poeziją. Virginijos pilna visur – ji puoselėja lietuvišką žodį miestų ir miestelių bibliotekose, yra Klaipėdos universiteto docentė,  UNICEF Geros valios ambasadorė. Kiekvienas, kuris bent minutei turi progos su ja pabendrauti, iš susitikimo būtinai išsineš Jono Biliūno „Laimės žiburio“ kruopelytę.

      Kas jus paskatino pasirinkti aktorystę ir kaip tai nutiko?

      Dar iš mokyklos pamenu – kai susirinkdavo draugija, man patikdavo sėdėti nuošalėje ir stebėti, kas vyksta. Jaučiausi vienišė, nepritampanti. Dievulis mane apdovanojo stipriu balsu, gera atmintimi, tad, mokytojos kai tik reikėdavo mane įpareigodavo mokytis vienai ar kitai progai eilėraščius. Ir štai tada, kai išeidavau į sceną, pasijusdavau draugijos dalimi, gerai jausdavausi. Ko gero, ilgesys tų gerų jausmų mane ir atvedė į teatrą...

      Kokia ta aktoriaus duona, juk žiūrovas mato tik scenos spindesį? Atskleiskite šiek tiek aktorystės užkulisių širmą?

      Buvimas scenoje man teikia didelį džiaugsmą. Žinoma, reikalauja ir daug jėgų, pasiruošimo, bet galutinis rezultatas – laimė. Režisierius A. Efrosas yra parašęs knygą ,,Repeticija – mano meilė”. Man visas kūrybinis procesas teikia džiaugsmą. Kai užsiimi mėgstama veikla, nebegali jos vadinti darbu, nesijauti nelaimingas, kad pavargai. Su džiaugsmu galiu pakviesti į Vilniaus mažojo dramos teatro spektaklius „24 valandos iš moters gyvenimo“, ,,Pasikalbėk su manimi eilėmis” arba Klaipėdos dramos teatro spektaklį ,,Lūšies valanda” . Tai tikras aktorinis teatras, teikiantis daug jaudulio, įtampos tiek ruošiantis, tiek vaidinant, bet kaskart žiūrovų esame apdovanojami padėkomis, gerais atsiliepimais.

          

      Kokie jums brangiausi prisiminimai išliko iš to laikotarpio, kai vaidinote filmuose?

      Brangiausi prisiminimai išliko iš kūrybinės bičiulystės su režisieriais, aktoriais, kūrybinių komandų žmonėmis.

      Mokėtės Juozo Gruodžio muzikos mokyklos akordeono klasėje, ką jums davė muzikos mokykla ir ar kada dar paimate į rankas akordeoną?

      Kuo tik aš nenorėjau būti: balerina, šokėja, dainininke, pianiste, akordeoniste, gitariste, net mušiau  būgną... O tapau aktore. Studijuodama aktorinį meistriškumą Vilniaus konservatorijoje (dabar LMTA) fakultatyviai lankiau fortepijono paskaitas pas kompozitorių B. Borisovą, su kuriuo daug kalbėdavome apie muziką, kompozitorius, lankydavome įvairius koncertus Vilniaus filharmonijoje ir po to paskaitose aptarinėdavome. Muzika žadina tiek daug puikių emocijų, pripildo energijos gyvenimui ir kūrybai. Nė vienu muzikos instrumentu nebegroju, bet, gal iš muzikavimo ilgesio esu sukūrusi ne vieną muzikinę programą. Vertinu profesionalų atlikimą – tik gerai įvaldyta technika dovanoja klausytojui gilų meninį išgyvenimą. Man teatro pasaulis be muzikos būtų ,,kurčias“.  Žodžio, judesio, dailės, muzikos dermė ir sukuria teatro stebuklą.

      Kasmet keliaujate po Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekas su paruošta literatūrine programa, kada ir kaip kilo  mintis tai daryti? Kokią reikšmę tai turi jums?

      Literatūrą įsimylėjau nuo vaikystės. Skaitymu užkrėtė mama – nuo mažens matau ją ilgai vakarojančią su knyga. Namuose buvo daug knygų. Mama užsakydavo žurnalų ne tik sau, bet ir vaikams. Esu jai už tai be galo dėkinga. Literatūra mane atvėrė pasauliui ir manyje kūrė pasaulį. Nors ir turėjau teatre daug gerų vaidmenų, jutau, kad neišsisakau. Atradusi muziejų, bibliotekų kamerinę erdvę galėjau kalbėti apie tai, kas man svarbu, ir taip, kaip aš noriu. Toks teatro raiškos būdas mano kūrybai tarsi dovanojo sparnus. Inicijavau projektus, rašiau scenarijus, režisavau, organizavau pasirodymus. Tai darau ir po šiai dienai. Juk žodis įvardija mūsų mintis, jausmus, troškimus. Žodžiu galima žmogų nužudyti, bet galima ir gyvenimui prikelti. Ir žmogaus gyvenimą vilties pripildyti.

      Rengdama savo kamerines programas visada galvoju, kokių žinių, jausmų, išminties meninėje išraiškoje suteiksiu žiūrovams. Stengiuosi, kad jie išeitų iš spektaklio kaip pripildytos taurės: sklidini emocijų, grožio ilgesio, gerumo, postūmio gyventi kitaip. Jei pavyksta, be galo džiugu. Štai po monospektaklio „Gyvenimas – kaip graži kelionė“ esu sulaukusi žinučių iš žiūrovių, ne tik kad nusipirko bilietus skrydžiui į Paryžių, bet net ir keičia gyvenimo būdą. Sulaukus grįžtamojo ryšio iš žiūrovų, buvimas scenoje įgauna prasmę. Tokio kalbėjimo iš širdies į širdį reikėjo, reikia ir reikės. Tiek dideliuose miestuose, tiek mažuose kaimeliuose. Juk žmogus – toks sudėtingas instrumentas, kad aikštės ar šou kultūra jo sielos neatspindi, tad ir nesukrečia. Linksmina, bet nejaudina. Žmogus eina į teatrą ar kamerinį renginį norėdamas kažką sužinoti apie pasaulį ir save tame pasaulyje. Į tokius renginius ateina inteligentiška, intelektuali publika. Tokiai publikai bet ko neparodysi. Didelė laimė ir atsakomybė tokiems žiūrovams vaidinti.

          

      Ar skaitote šiuolaikinę poeziją? Kurio lietuvių poeto kūryba jums labiausiai patinka ir kodėl?

      Lietuvoje yra daugybė gerų poetų. Ne veltui Lietuva vadinama poetų šalimi. Su šių dienų poetų kūryba daugiausia susipažįstu Poezijos pavasarių metu. Kas tai yra šiuolaikinis poetas, man regis, taip ir lieka visais laikais retoriniu klausimu. Ar Česlovas Milošas  yra šiuolaikinis poetas, ar jau nebe?!  Gera poezija yra gera poezija, kuri, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, sugildo širdį, kai atliepia tavosioms patirtims. Man patinka daugelio poetų kūryba. Esu parengusi ne vieną literatūrinę programą. Gal stipriausią sukrėtimą patyriau, skaitydama poeto Sigito Gedos kūrybą. Kažkada sakydavau: ,,Nė dienos, be Gedos!“. Ir tai buvo tiesa. Esu dėkinga likimui, kad teko laimė pažinti šį genialų poetą ir nuostabų žmogų, dalyvauti jo kūrybos vakaruose, draugauti. S. Gedos poezija yra tverianti žmoguje naujo užgimimą. Jo vitališkasis žmogus tarytum  pratęsia Dievo darbą nepailstančiu žodžiu, kuris magiškai keičia mūsų vidaus pasaulį – atveria, praplečia, turtina. Šiais metais minime jo gimimo 75 – ąsias metines. Su programa ,,Šimtmečio dialogas“ (drauge su klarnetininku Valdu Andriuškevičiumi) keliauju per Lietuvos bibliotekas, muziejus. Programoje per S. Gedos kūrybą ieškome su klausytojais atsakymų į esminius nūdienos klausimus: kas yra toji Tėvynės meilė, pareiga gimtajam kraštui ir atsakomybė už jos ateitį. Ir bandome drauge savo širdyse kurti Lietuvos ateities viltingą viziją.

      Esate UNICEF Geros valios ambasadorė, vykote septynis kartus su Lietuvos nacionalinio komiteto misijomis į Aziją, Afriką, centrinę Ameriką, dalyvaujate rengiant šios organizacijos labdaros bėgimus Lietuvoje. Ką jums davė ši patirtis?

      Skurdas, nešvara, ligos, alkanos nusilpusios mamos ir vaikai, mirštantys iš bado kūdikiai... Lyg ir žinai apie situaciją iš dokumentinių filmų, bet tai yra toli ir tavęs asmeniškai neliečia. Visai kas kita, kai pamatai, kaip tai yra realiai gyvenime. Sukrėstas būni labai stipriai, nes negali to aprėpti, negali tuo patikėti. UNICEF misijos yra didžiausios artimo meilės pamokos. Meilė yra tada, kai tu padedi. Žinoma, reikia atjausti, turi skaudėti, kad subręstum kažkokiai išminčiai, vis dėlto svarbiausias dalykas yra veiklioji meilė – padėk, kuo gali, veik. Mūsų, labiau pasiturimai gyvenančių šalių, pagalba yra jiems gyvybiškai būtina.  Ta pagalba, kuri ateina iš pasaulio, padeda jiems nemirti ir kažkaip kabintis į gyvenimą. Geranoriškos valios žmonių parama ne tik gelbėja nuskriaustuosius nuo bado, troškulio, ligų, bet, svarbiausiai sustiprina juos tikėjime geresne savo ateitimi. Juk taip svarbu žinoti, kad tu neužmirštas, kad apie tave kažkas galvoja, tau tiesia pagalbos ranką. Tada prisipildai vilties, pasitikėjimo, sustiprėji ir įveiki sunkumus. Kas mus šiuolaikiniame pasaulyje gali išgelbėti? Tik gerumas! Viltis tik žmonių gerume! Kažkada mus šiurpinusi deklaracija ,,Visų šalių proletarai vienykitės!‘‘  turėtų pavirsti į šūkį ,,Visų šalių gerieji žmonės vienykitės!‘‘  Pasaulio išsigelbėjimas tik gerume, tik artimo meilėje!

      Dažnai kartojame, kad dabar jau esame  Europos, pasaulio piliečiai. Bet juk vien deklaracijų neužtenka. Turėtume neužmiršti – kai mums buvo sunku, sulaukdavome pagalbos. Todėl dabar pagalbos ranką dera ištiesti labiausiai stokojantiems, juolab, kai tai liečia jautriausią pasaulio visuomenės grupę – vaikus. Bent kukliu indėliu. Daryti gerus darbus niekada nevėlu. Ir kai gali kitam padėti, kai kito veidas nušvinta šypsena, tai ir tau pačiam pasidaro geriau. Ir gyvenime daugiau prasmės.

      Kaip vertinate Nepriklausomos Lietuvos pasiekimus šiandien, kur mūsų Valstybė stipri, o kur dar derėtų pasitempti? 

      Šiandieninėje Lietuvos tuštėjimo situacijoje kiekvienam privalu ne politikuoti, o veikti. Ir veikti aktyviai. Turim įsisąmoninti: ,,jei ne mes, tai kas?; jei ne dabar, tai kada?”  Jei nesustabdysim to galingo emigracijos srauto, tai nebebus po dešimtmečio, ką į Seimą rinkti. O sustabdyti šį judėjimą galima tik auginant jaunųjų Lietuvos piliečių širdelėse pasididžiavimą savo kraštu – jo istorija, tradicijomis, peizažu, kultūra, menu ir, svarbiausia, žmonėmis – Lietuvos istoriją  tūkstantmečius kūrusiais ir tebekuriančiais.  Ir, žinoma, savo asmeniniu pavyzdžiu. Turim kiekvienas daryti tai, ką galim, nelaukdami, kol politikai pasiskirstys portfelius ir susivoks.  Man tenka bendrauti su jaunais žmonėmis ir Klaipėdos universitete, ir mokyklose, ir įvairiuose renginiuose. Jaunimas nepaprastai skaudžiai išgyvena tapatybės nykimą. Ir jie vadina tai sąmoningu valstybės naikinimu. Buvau priblokšta, susitikime su Lietuvos moksleivių tarybos nariais po mano programos ,,Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai” sužinojusi, jog  V. Kudirkai – vienam iš Lietuvos valstybingumo kūrėjų – mokykloje neskiriama dėmesio: nesimokoma mintinai nė vienas jo eilėraštis, nežinoma jo publicistika, satyros, visai nesigilinama į jo asmenybę. O juk būta galingos dvasios žmogaus, kuris neleido lietuviui numirti lietuvyje! Jaunimas mane apipylė klausimais: kodėl mokykloje nėra taip patraukliai pristatomi mūsų krašto didieji žmonės, kodėl mokyklose žymiai daugiau informacijos gaunama apie Vakarų kultūrą, nei apie Lietuvos, kodėl anglų bet koks karžygys yra narsesnis už mūsų karalių Mindaugą, kodėl bet kuris prancūzų dailininko gyvenimas pristatomas įdomesniu nei mūsų menininkų ir t. t., ir t. t. Susitikimas buvo sukrečiantis, bet ir viltingas. Supratau, kad jei jaunimui taip skaudžiai rūpi Lietuvos likimas, tai dar ne viskas prarasta. Tik privalu ateiti kiekvienam su savo žiniomis jiems į pagalbą. Būtinai belsiuosi su savo literatūrinėmis programomis į gimnazijų duris – ir auginsiu Lietuvos medį jaunimo širdyse. Juk mano repertuare programos, skirtos  ne tik dr. V. Kudirkai, bet ir I. Simonaitytei, ir  S. Gedai, ir išeivijos poetų plejadai, ir šiuolaikiniams Lietuvos poetams, ir istorinėms asmenybėms.  Dalinsiuosi savo meile Lietuvai  su jaunais žmonėmis.

          

      Kas jums yra laimė?

      Mylėti ir būti mylimai.

      Ar turite dar neišsipildžiusių svajonių, kokios jos?

      P. Klodelis yra pasakęs: ,,Jaunuolis, kuris nesvajoja, yra miręs.“ Aš vis dar svajoju! Tai pasenti man, kol kas, negresia! (juokiasi) O kaip kitaip? Juk svajonės pildosi! Šiais metais minime vieno iš didžiųjų Lietuvos svajotojų – Vinco Kudirkos  160 – ąsias gimimo metines. V. Kudirka paskutiniaisiais gyvenimo metais savo mylimai seseriai Jonieškai, kuri su ašaromis akyse bandė jį atkalbėti nuo darbų ir pagalvoti apie sveikatos tausojimą, atsakė: „Viskas tada bus lietuviškai. Kai tai pamatysi, suprasi, dėl ko aš kentėjau, kokius darbus dirbau ir kam nesilioviau. Tiesos žodis sutrupins visas rusų karūnas.“ Paskutiniaisiais gyvenimo metais Kudirka sukuria  Tautinę giesmę, kaip pagrindinę būsimos nepriklausomos Lietuvos giesmę. Nereikėjo nė šimtmečio. Praėjus 20 metų po V. Kudirkos mirties Lietuvos valstybės Seimas nusprendė, kad V. Kudirkos sukurta Tautinė giesmė tampa mūsų šalies himnu, kurio 100 – metį švęsime kitais metais. Svajoju išleisti programos ,,Netikėtas susitikimas su Vincu Kudirka” (drauge su Utenos instrumentiniu trio ,,Magistrai”) kompaktinę plokštelę. Drauge su pianiste Inga Maknavičiene svajojame surasti rėmėjų ir išleisti V. Kudirkos muzikinių kūrinių natų sąsiuvinį. Drauge su režisieriumi Sigučiu Jačėnu svajojame, kad pavyks surasti rėmėjų Sigito Gedos poezijos kompaktinei plokštelei išleisti. Turiu dar daug svajonių.

      Ar Jūsų vyras Arūnas Sakalauskas yra Jums padovanojęs Jūsų skulptūrą?

      Man, kartais ir su pavydo gaidele, yra sakę: ,,kaip jums pasisekė – turite ir gerbėją, ir skulptorių vyro (Arūnas Sakalauskas) asmenyje, tad, meno kūrinyje jauna išliksite amžinai“. Ką galiu atsakyti? Na, nebent liūdnai pajuokaudama, kad aš dar nejaučiu įamžinimo būtinybės poreikio. Kodėl liūdnai?..  Kai tik susituokėme, Arūnas buvo užsimojęs mane įamžinti marmure. Sovietiniais laikais Kultūros ministerija darydavo metinius dailės darbų užpirkimus. Profesionalių vertintojų komisija, apspręsdavo, kurie dailininkų pasiūlymai bus perkami Lietuvos muziejams. Arūnas nulipdė iš plastilino mano portreto mažą maketą (h 15 cm). Tai pačiai peržiūrai nulipdė ir skulptoriaus Vytauto Juzikėno portreto maketą.  Vilniuje Arūno abu darbai buvo gerai įvertinti. Užsakė  V. Juzikėno biustą, pasakydami, kad aš dar labai jauna, o štai skulptorius  yra jau garbaus amžiaus, tad, jo įamžinimo būtinybė nekelia abejonių. Kai kas suabejojo - ar tikrai? - juk Vytautui buvo tik 39 metai. Darbų peržiūra vyko 1983 metų pradžioje. Už kelių mėnesių, gegužyje, Lietuvos menininkų turistinė grupė, kurios sudėtyje buvo ir V. Juzikėnas,  išsiruošė kelionėn į Jugoslaviją. Daugelis jiems pavydėjo, nes retai kam nusišypsodavo laimė išvažiuoti už ,,geležinės“ uždangos. Bet pavydas neilgai ,,kankino“ – gan greit iš Jugoslavijos atskriejo sukrečianti žinia, kad Lietuvos menininkų autobusas kalnų keliuose pakliuvo į šiurpią avariją – besilenkdamas sunkvežimis su ilgais metaliniais strypais nurėžė autobuso stogą, nurėždamas ir kai kurių keleivių galvas. Tarp žuvusiųjų buvo ir skulptorius  V. Juzikėnas. Vytauto atminimo įamžinimo būtinybė nebekėlė jau niekam abejonių. Nelaimės perspėjimas štai tokiu netikėtu pavidalu atėjo... Ak, kad mokėtume visus ženklus laiku perskaityti... Tad, ,,pavyduoliams“ ir atsakau, kad aš tikrai dar neskubu amžiams sustingti šalto akmens pavidale.  

          

      Ką veikiate laisvalaikiu?

      O kas yra laisvalaikis?  Man pasisekė – nereikia gyvenimo dalinti į nemielą (dėl to ir sunkų) darbą ir į laisvą (nuo to nemielo darbo) laiką. Viskas teikia daugybę emocijų, patyrimų, dovanoja susitikimų su puikiais žmonėmis. Būdama maža, skaitydama knygas apie įžymius žmones (tada buvo populiari knygų serija ,,Iš įžymių žmonių gyvenimo“), svajojau kada nors gyvenime juos sutikti  ir meno pasaulis leido šią svajonę įgyvendinti. Kūryba ir artimų širdžių bičiulystė yra didžiausios gyvenimo dovanos. Branginu draugystę. Džiaugiamės sulaukę svečių, o dar smagiau, jei galime kartu keliauti: pamatyti, atrasti žmogaus ir Dievo sukurtą pasaulio grožį. Labai patinka nukeliauti, kur dar nesu buvusi, o buvusi nesu daug kur (juokiasi) – daugybę įspūdžių, energijos pasisemiu lankydama muziejus, teatrus, klaidžiodama po senamiesčius, grožėdamasi architektūra, neregėtų kraštų egzotišku peizažu... Labai patinka patirti pasaulio grožį. Bet kam tai nepatinka? Č. Milošas viename iš savo tekstų klausia: ,,ką atradau, ką sužinojau, kas išlieka?“ ir atsako: ,,Grožis per amžius!“

      Skaityti komentarus