Jei reikėtų prisistatyti visuomenei, kaip save apibūdintum be to, kad esi Vilniaus universiteto studentas? Arba kitaip: kas tu, Vytautai Vyšniauskai?

Pirmiausia – esu lietuvis. Iš šios gelminės, paties Dievo duotos ir nepanaikinamos tapatybės suvokimo išplaukia ir tai, ką šiuo metu darau: dalyvauju į tautinį atgimimą orientuotų iniciatyvinių grupių veikloje, savo darbais ir žodžiais stengiuosi prisidėti prie tautinės Lietuvos kūrimo. Nors skirtingais klausimais pažiūros įvairavo, tautinis aspektas man buvo svarbus nuo pat vaikystės. Esu Babelio bokšto mito vaikas: tautos radosi dėl to, kad pastanga tapti kosmopolitine ir globalia „žmonijos“ tauta, užsimaniusia tapti ištautintu ir bedievišku rojumi žemėje, yra ėjimas prieš Dievo valią, todėl savo tikslu laikau šio ėjimo sustabdymą. Žmogumi esu tik tiek, kiek galiu būti lietuviu, kiek galiu sąmoningai priimti man Dievo skirtą likimą ir padaryti viską, kad jį išpildyčiau. Nors nesu iki galo tikras, kokia mano misija šioje žemėje, ir klausimas, kas aš esu, visuomet lieka atviras, tikrai žinau, kad priešintis absurdui ir dvasiniam skurdui yra pirminė kiekvieno žmogaus užduotis. Šiandien nematau savęs be kovos už man svarbius dalykus, kurių viršūnėje yra lietuvių Tautos išlikimas. Galbūt aš per didelis svajotojas, tačiau esu įsitikinęs, kad šiame pasaulyje nėra galingesnio ginklo už žodį, kuris pagimdo pačius teisingiausius sprendimus. Ne veltui pasakyta: pradžioje buvo žodis...

Sakoma, žmogų pažinsi sužinojęs, kas yra jo tėvai, tai kas jie, ką dirba/o? Kaip tave auklėjo, kokias turite šeimos tradicijas?

Tėvas anksti mirė, kai man buvo dvylika metų, nors jau daug seniau turėjo rimtų problemų dėl ligomis virtusių žalingų įpročių, kurie jį ir pražudė. Savo išėjimu jis turbūt išmokė mane daugiau nei buvimu, nes labai giliai patyriau tą netektį, leidusią įvertinti žmogaus artumo ir rūpesčio bei pastangos vienytis į prasmingą bendrabūvį svarbą, o kartu suvokiau, koks pražūtingas gali būti atsakomybės išsižadėjęs asmeninis pasirinkimas, kainuojantis ne tik tavo likimą, bet ir kitų žmonių laimę ir ramybę. Tuo tarpu mama visą gyvenimą dirba pedagoginį darbą (darželio auklėtoja, tikybos mokytoja, spec. pedagogė-logopedė). Kol tėvas buvo gyvas – abu tėvai ūkininkavo, o jaunystėje tėvas dar dirbo ir vairuotoju. Mama man iki šiol yra vienas artimiausių žmonių, su kuriuo galiu kalbėtis apie viską, pačiu savo buvimu ji mane saugo nuo įvairių paklydimų.

Nors tėvai buvo gana atlaidūs ir nesistengė kontroliuoti mano augimo prieš mano paties valią, kaip tik galimybė klysti ir išskleisti savo asmenybę vienumoje, tyliai mąstant ir renkantis savo kasdienybę leido man išaugti apeinant daugelį šiuolaikinio žmogaus brendimo realijų: niekada nemaištavau prieš tėvus ir mokyklą, neturėjau problemų dėl bendraamžių įtakos, anksti tapau abstinentu, visada neprašytas prisipažindavau padaręs ką negero. Neturtinga vaikystė leido patirti gyvenimo džiaugsmą ir grožį, kylančius iš paties žmogiškumo su visais jo paklydimais ir pakilimais. Nėra nieko blogiau už viskuo aprūpintą vaikystę, kurią šiandien tėvai taip stengiasi suteikti savo vaikams, nes tai retai išmoko branginti gyvenimą ir jame pasitaikančius žmones. Man šiuo požiūriu labai pasisekė.

Studijuoji filosofiją, kodėl? Ką planuoji veikti po studijų? Gal turi politinių ambicijų?

Taip jau buvo lemta, kad teko praleisti daug laiko vienumoje mąstant apie savo vienišumo ir gyvenimo neteisingumo prasmę ir kilmę. Pastanga suvokti save ir kitus buvo nuolatinė palydovė visą augimo laikotarpį, todėl natūralu, kad polinkis į meną, vienumą, svajingas refleksijas bei sudėtingus apmąstymus, gilus neteisybės pajautimas ir kartu disciplinuotas mokymasis, griežtas savęs kankinimas dėl noro siekti daugiau nei likimo trupiniais pasitenkinantys žmonės aplink atvedė prie filosofijos. Neįsivaizduoju savęs kitoje srityje.

Šiaip jau esu gana uždaras žmogus, kuris norėtų užsiimti filosofija ir pasaulio pažinimu, bet matydamas liūdnas pasaulio realijas, vis labiau įsigalinčią moralinę degradaciją, skurdą ir tiesiog kosminį mastą pasiekusį absurdą, nešamą tiek iš rytų, tiek iš vakarų, kurio akivaizdoje be pavienių entuziastų, iš kurių šaipomasi, daugybė protingų ir dorų žmonių tiesiog tyli, esu priverstas lipti per save ir įgarsinti tai, kas toje tyloje tūno. Politinių ambicijų turiu, bet nereikia manyti, kad politika yra tik mygtukų spaudymas plenarinių posėdžių salėje – tą gali daryti ir minimaliai dresuota beždžionė. Mano veikla jau dabar yra politiška, ir tam tikrus pokyčius pavyksta daryti su bendraminčiais. Kol kas jie susiję labiau su lūžiais žmonių sąmonėje, bet jie yra patys svarbiausi ir netrunka išvirsti į praktinius veiksmus, kurie tik skandintų valstybę, jei nebūtų tų reikalingų žodžių ir minčių, prie kurių bandau prisidėti. Nežinau, ką veiksiu po studijų kito nei jau veikiu dabar. Kaip sako klasikė Žemaitė, pamatysma toliau.

Minėtoje kalboje pažėrei daug kritikos, tačiau, kaip žinia, turime nemažai mokančių kritikuoti, yra ne vienas, kuris kritikuodamas kitus padarė asmeninę karjerą, tačiau gavęs valdžios svertus taip nieko ir nenuveikė. Kaip pats prisidedi prie Valstybės pokyčių, apie kurių būtinybę užsiminei savo kalboje?

 Susilaukęs daugybės padėkos žodžių iš žmonių, kurie sakė, kad mano kalba įkvėpė juos likti Lietuvoje ar grįžti į ją, ryžtingiau dirbti savo darbus, nebebijoti sakyti tiesos, pastebėti neteisingus dalykus ir nebijoti apie juos pranešti, išdrįsti savo darbdaviams ar kolegoms į akis iškloti visa tai, ką šie bando paneigti savo abejingumu, ėmiau vis giliau suprasti, kaip klaidinga atskirti kalbėjimą ir veikimą. Kalbėjimas ir yra veikimas. Tai nereiškia, kad reikia pasitenkinti vien šnekomis ir laukti, kol kažkas, jų paskatintas, imsis darbo. Nieko panašaus. Tačiau negalima nureikšminti žodžių, nes būtent per juos ištisus tūkstantmečius vystėsi ir keliavo idėjos, kurių pagrindu mes šiandien ir gyvename. Be darbų tie žodžiai neišliktų, tačiau būtent tie žodžiai nubrėžė kryptis, kuriomis vystėsi mūsų pasaulis. Ne vienas žmogus man yra paliudijęs, kad vien savo kalbomis, straipsniais, eilėraščiais ir bendravimu esu padaręs daug daugiau už daugybę tų, kurie, atrodytų, visą gyvenimą tik ir dirbo „praktiškose“ srityse.

Lietuvos Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Tačiau ne ji priiminėja smulkesnius sprendimus valdžios institucijose, todėl pagrindinis jai liekantis darbas yra užtikrinti šalies suverenitetą aktyviu įsitraukimu į pilietinę veiklą, domėjimusi tuo, kas vyksta, ir spaudimo darymu tarnautojams, kuriuos išsirinko. Naivu manyti, kad jie patys viską padarys. Ne, mes kaip Tauta privalome reikalauti atskaitomybės iš politikų, ir būtent tai yra pirmasis darbas, kurį aš darau kartu su savo bendraminčiais besikuriančiame Tautos forume – mes kuriame sąlygas Tautai suvaldyti valdžią, kad ji neturėtų galimybių priiminėti prieš Tautos valią ir prieš jos interesus nukreiptų sprendimų, skirtų aptarnauti ne visada skaidrų ir ne visada savą stambųjį verslą, politinę nomenklatūrą, vadinamąjį elitą, leidžiantį nesiskaityti su Lietuvos žmonėmis, nepaisyti jų nuotaikų, nepaisyti objektyvios žiniasklaidos standartų ir atvirai mulkinti tuos, kurių išnaudojimo dėka, tiesą sakant, jie apskritai  ir tegali gyvuoti šioje valstybėje. Šitaip budindami tautinę sąmonę, reikalaujančią skaitytis su Tauta, iš tiesų darome gyvybiškai svarbų darbą.

Po tavo kalbos Sąjūdžio minėjimo trisdešimtmetyje LR Seimo senojoje salėje pasigirdo gausūs aplodismentai, kai kas plojo net atsistojęs, tačiau pirmoje eilėje sėdintis Sąjūdžio vedlys prof. Vytautas Lansbergis ne tik neplojo, bet ir akivaizdžiai liko nepatenkintas, o vėliau spaudoje ir socialiniuose tinkluose pasipylė Jaunųjų konservatorių kritika tavo išsakytoms mintims. Kaip vertini tai, ir ką galėtum atsakyti savo kritikams?

 Iš kritikų dažnai girdžiu argumentą, kad reikėtų ne kritikuoti ir kalbėti, o pačiam savo asmeniniu pavyzdžiu dirbti valstybės labui. Jie nejunta, kad tokiu būdu prieštarauja patys sau, nes kritikuodami mano kritiką patys užsiima ta pačia kritika, dažnai dar mažiau ką realaus nuveikę dėl tos valstybės. Jie mano, kad asmeniniu pavyzdžiu įmanoma išspręsti įsisenėjusias valstybinio masto problemas. Kad asmeniškai sąžiningai dirbdamas išspręsi visas negeroves valstybėje, struktūrines ir moralines problemas, tarsi savanorystė ar skurstančio žmogaus vienkartinis pamaitinimas panaikins šimtatūkstantinį skurdą ir milijoninę emigraciją.

Minėtiems konservatoriams galiu pasakyt viena: įsitikinimas, kad emigracija ir skurdas yra iš laisvės kilęs žmonių apsisprendimo rezultatas, kuriam galima priešpastatyti sėkmingų žmonių pavyzdžius, yra absoliučiai parankus Rusijai. Niekas kitas nėra taip suinteresuotas emigracija iš Lietuvos ir socialinės atskirties augimu kaip Kremlius. Galime kalbėti apie globalią Lietuvą, tačiau realus aktyvių tautiečių skaičius Lietuvos teritorijoje yra tai, kas lemia nacionalinį saugumą, kas leidžia atsispirti kultūrinei Rusijos įtakai, kas leidžia tikėtis susikurti save palaikančią valstybę, kuri būtų nepriklausoma nuo rusiškos ar prorusiškos rinkos ir produkcijos.

Lietuvoje augančio skurdo, socialinės atskirties, mažo gimstamumo, itin didelio savižudiškumo,  didelio senėjimo ir katastrofiškai sumažėjusio gyventojų skaičiaus akivaizdoje aiškinti, kaip mes sėkmingai gyvename, kaip kuriame globalią Lietuvą ir kaip čia tik neaiškūs apokaliptikai skundžiasi, kad ne tokią Lietuvą kūrėme – atsiprašau, bet nieko naudingesnio Rusijai už šią globalistinę logiką sugalvoti neįmanoma, nes užmirštus žmones ji tiesiog stumte stumia į glėbį didžiajam broliui, kuris ateis „gelbėti“ iš rytų. O paskui tuos pačius žmones dar vadina runkeliais ir kaltina nostalgija sovietmečiui. Savo begaliniu ir globaliu bukumu mes patys tą nostalgiją skiepijame tiems žmonėms, kurie dabartinėje Lietuvoje dažnu atveju nebemato jokios vilties. Turėtume padaryti viską, kad atsikovotume šiuos žmones, kad grąžintume jiems tikėjimą savo valstybe, kad jie pasijustų esą namie ir tikrai laisvi žmonės savo valstybėje, o ne būtų vien tais, kuriuos prisimena tik per rinkimus viena už kitą labiau jų balsą nugvelbti norinti partija. Turime liautis naikinę save ir galiausiai pamatyti tas problemas, kurių dalininkais patys esame, net jei asmeniškai gyvename puikiai ir neturime kuo skųstis. Neatsitiktinai liberalių įsitikinimų žmonės pirmieji puola „apokaliptikus“, nes būtent jie neturi jokio bendruomeniškumo jausmo ir nesupranta, kad patys asmeniškai yra atsakingi už tas problemas, kuriose skendėja jų bendruomenės nariai, nes kitaip bendruomenė subyrės, ko, panašu, ir siekia liberaliai nusiteikę piliečiai, tenorintys asmeninės laisvės ir gerovės skurdo ir emigracijos sąskaita.

Kalboje atkreipei visuomenės (gal labiau politikų) dėmesį į jos skaudulius, o ar turi veiksmų planą, pasiūlymų, ką reikėtų daryti, kad tai pasikeistų?

Iš šalies gali atrodyti, kad su bendraminčiais tik užsiimame šviečiamąja veikla, kurios nepakanka, bet iš tikrųjų būtent tai yra didžioji politikų klaida, kad savo veiklos dėka iškilę į viešumą jie iš karto subėga į Seimą, kur po kelių metų pražudo savąjį idealizmą ir tampa eiliniais politikieriais, dažnu atveju – antivalstybininkais valstybinėse įstaigose arba tiesiog bejėgiais balsais, kurie tuščiai inkščia apie nešvarią politiką. Politika nėra Seimas ar Vyriausybė, politika – tai visų pirma lietuvių Tauta, aiškiai suprantanti savo politinę ir istorinę vietą šioje valstybėje, kuri priklauso jai ir tik jai. Nėra prasmės be bendro vienijančio pagrindo imtis paskirų klausimų sprendimo, nes jie iš karto yra pasmerkti nesėkmei. Neįmanoma spręsti skurdo ar emigracijos problemų, jeigu vadinamasis šalies elitas, įskaitant didžiąja dalį politikų ir žurnalistų, mano, kad tai nėra problemos, nes žmonės patys apsisprendė taip gyventi. Bet kokios pastangos spręsti šias problemas bus laikomos tik kova prieš laisvę, vadinamos populizmu ir neatsakingu žmonių apgaudinėjimu. Ir tai suveiks tų sprendimų nenaudai. Pirmiausia reikia kuo masiškiau adekvačiai suvokti Lietuvos būklę su visais jos laimėjimas ir pralaimėjimais, tik tada bus galima imtis kažkokių sprendimų.

Svarbu atkurti bendruomeniškumo suvokimą, nes dabar pensininkai, mokslininkai, įvairios profsąjungos ar menininkai organizuoja savo protestus ir mitingus, bet vieni į kitų renginius nevaikšto. Taip ir inkščia apie savo problemas eilę metų, kurios ir toliau bus ignoruojamos, nes nėra kritinės branduolinės jėgos, kuri galėtų išsprogdinti tą abejingumą. Jeigu žmonės susiburtų masiškai ir reikalauti vieni kitų problemų sprendimo, pamatytume visai kitą vaizdą. Tačiau kol buriuojamės pavieniui ties savo interesais, apie norimą rezultatą galime pamiršti. Kol nėra ryžto veikti masiškai ir kompleksiškai, tol bet kokios pilietinės akcijos yra tik tuščias žaidimas, leidžiantis susireikšminti, bet iš esmės rodantis tik didelį norą švaistyti savo laiką ir verkti dėl to, ko negali pakeisti.

Kalbant apie konkretesnę šalies viziją, tai Vilniaus forumas, bendradarbiaudamas su ekonomistais profesoriais Raimundu Kuodžiu ir Boguslavu Gruževskiu, jau yra skelbęs kelių tūkstančių žmonių su garsiais mokslo ir meno asmenimis pasirašytą reikalavimų sąrašą dėl valstybės ekonominės ir socialinės politikos keitimo. Būta pareiškimų su aiškiai formuluotomis gairėmis dėl aukštojo mokslo, nacionalinio transliuotojo, apskritai tautinės ir valstybinės politikos vizijos. Visus tuos siūlymus galima surasti, aš visiems jiems pritariu. Dalis jų sutampa su tuo, ką dešimtmečius kalba geriausi mūsų ekonomistai ir filosofai, bet ko niekas nesiklauso. Tačiau pamažu pradeda girdėti, ir tai yra ilgų metų sunkaus darbo rezultatas, prie kurio mažumėlę prisidėti pavyko ir man.

Kas tau yra Lietuva?

Kartą jau esu pasakęs, kad Lietuva – tai amžinybės lopinėlis, atsiveriantis konkrečioje žemėje ir konkrečiame laike, kuriuose įaugusi būtent amžinoji Lietuvos dimensija, niekada neišnykstanti ir niekada neatsirandanti, bet visuomet atrandama ir paliekama kaip dvasios forma, su kuria mes įgyjame žmogiškumą. Lietuva man yra tikra Lietuvos valstybė, skirta amžiams kurtis ir gyvuoti lietuvių Tautai, be kurios jokia Lietuva neįmanoma. Globali Lietuva, išsiskaidžiusi po pasaulį ir jungiama tik virtualių bendravimo ryšių, iš tiesų yra virtuali, kitaip sakant, tariama, taigi netikra Lietuva. Lietuvos valstybė privalo būti lietuvių Tautos namai, kurie negali tapti niekieno – nei rytų, nei vakarų – provincija, kuri negali tapti tiek daugiakultūrine, kad nebeliktų ją vienijančio lietuviško tautinio pagrindo, tik iš kurio išauga politinė tauta, turinti apsisprendimo teisę kurti savo valstybę ir būti jos šeimininke. Lietuva – tai mūsų vartai į amžinybę, ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes jų neužversime, nes tą padarę kartu sunaikintume ir savo kaip lietuvių, taigi ir kaip europiečių, unikalumą. Jei sugebėsime neprarasti savo savasties ir visuomet už ją kovosime, kad turėtume teisę gyventi ir kurti savo žemėje, mūsų tautiečiai ir vėl rinksis šioje žemėje galėdami daryti tai, ką visada troško – klestėti savo namuose. Tik tokiu atveju Lietuva gyvuos amžinai, o visos užsienio valstybės norės sekti mūsų pavyzdžiu.