Po mano klausimo Premjerei jos bendražygiai suskubo raginti mane jos atsiprašyti. Visiems tokiems ragintojams aš norėčiau priminti Ukrainos prezidento V. Zelenskio žodžius, skirtus valstybės tarnautojams iš Aukščiausiosios Rados tribūnos besikreipiant į šalies gyventojus: „Pakabinkite ten (savo darbo kabinetuose) savo vaikų nuotraukas ir prieš kiekvieną sprendimą žiūrėkite jiems į akis“.
Be galo daug išminties buvo šiuose žodžiuose 2019 m., kai jie buvo ištarti, o laikui bėgant jie tapo dar aktualesni. Jeigu jų prasmę anuomet sugebėtų išgirsti ir suprasti tiek pasaulio, tiek Lietuvos politikai, dabar mes gyventume kitame pasaulyje ir kitoje valstybėje, kurioje būtų daugiau supratimo, vienybės, meilės ir empatijos.
Galime apsimetinėti ir nepastebėti kai kurių akivaizdžių dalykų, kuriuos mato visi aplinkui, tačiau aš ne toks. Žmonėms, rinkusiems mane į Seimą aš tikau toks, koks esu, ir neketinu apsimetinėti kažkuo kitu. O ir konfliktas atsirado ne šiandien. Pusantrų metų buvau taktiškas, kiek klausimų neužduodavau, niekada negaudavau atsakymų. Atvirkščiai, ne kartą buvau pašieptas. Tai iki kokio lygio reikia nusileisti, kad būtum išgirstas? Su tuo ir sveikinu.
Tačiau aš nesu išdidus, jeigu jie nori mano atsiprašymo, galiu tai padaryti, jeigu Premjerė pripažins visas savo klaidas ir atsiprašys visų Lietuvos žmonių už tai, kad jos Vyriausybė nuo kadencijos pradžios nepaisė konstitucinių žmogaus teisių, skaldė visuomenė, skirstydama piliečius į tinkamus ir netinkamus, vienus žmones laikydama vertesniais už kitus, o dabar, prasidėjus karui, priima vienašališkus, logiškai sunkiai paaiškinamus sprendimus, įnešančius dar daugiau sumaišties, baimės ir nežinomybės, negu buvo iki šiol.
Skaityti komentarus