Jei prieš tris dešimtmečius kas būtų pasakęs, jog savųjų valdžia, norėdama įtikti svetimiesiems, nugriaus savo pačios pastatytus valstybės gynėjų ženklus - niekas nebūtų patikėjęs.
Jei kas būtų pasakęs, kad atgavę laisvę pradėsim susinaikinimą ir džiaugsimės prarasdami savastį, imsim niekinti savus ir save, kad išsilakstysim patys - tokį būtų vežę patikrinti.
Karas susideda iš daugelio mažų mūšių ir susirėmimų, kurių vienas gali ir nieko nereikšti. Tačiau būna momentų, kai laiku įkaltas tritaškis mobilizuoja, sutelkia, suteikia naujų jėgų. Tokie momentai būna lemiami.
Visos išsigimę valdžios pradeda žlugti po pirmosios silpnumo akimirkos, kada paaiškėja, jog nebesugeba kontroliuoti padėties. Kiekvienas karininkas žino, ką reiškia prarasti iniciatyvą - tada esi tik reaguojantis į kito kuriamą situaciją pralaimėtojas.
Laimėjimas ir pralaimėjimas ateina po to, kai laimima arba pralaimima savo širdyje, kada atsiranda tikėjimas ir viltis arba jais suabejojama. Maža pergalė arba maža nesėkmė gali įjungti ar išjungti ryžtą nepasiduoti, kuris nulemia viską.
Buvom nebe vien tik seniai. Mačiau daugelį jaunų vyrų, tvirtų kūnų ir merginų šviesiais veidais. To, kas svarbiausia, nepamatysi akimis ir neperskaitysi gudriose knygose, gali tik pajusti ir išgyventi. Ir dažniausiai vidų išduoda balsas.
Jie dainavo partizanų dainas, kurių žodžių beveik nežinau, ir pajutau tikrumą ir tvirtybę. Ir jau tris dešimtmečius negirdėjau giedamame himne tiek pasitikėjimo, jėgos ir tiesos.
Galima ilgai tyčiotis iš vieno ar kelių žmonių, galima trumpai tyčiotis ir nutildyti visus, bet amžinai tyčiotis iš visų neįmanoma. Šitie žmonės nebeleis jums iš mūsų tyčiotis.
Skaityti komentarus