°C
      2020 08 13 Ketvirtadienis

      Algimantas Rusteika: Minios klaupiasi ir atsistoja, kada reikia, ir genties stiprieji jau slepiasi uolose

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Algimanto Rusteikos Facebook įrašas
      2020-07-14 19:00:00

      Šioj šaly visi žino, kaip neturi būti ir visi žino, kaip turi, tik niekas nežino, kaip iš to kaip neturi padaryti tą kaip turi. Kurie sako, kad žino - meluoja arba idiotai.

      Jei spręs visi, nieko nebus, nes čia genijus lygus kvailiui, o tų visada daugiau. Jei spręs tik keli - nuspręs kaip jiems naudinga ar kaip jų moterys pasakys. Jei leisi visiems išsirinkti vieną, tai išsirinks žadantį daugiau duonos, tingėjimo ir žaidimų.

      Jis parodys priešus ir turėsit pragarą per pusmetį. Visos permainos sunkios, nes reikalauja dabarties atsisakymų dėl ateities ir niekas nenori susimokėti. Tą visi supranta ir nieko nedaro, tik labai nori, kad kiti darytų ir keistųsi.

      Esam prakeiktų svajotojų ir linksma savanaudžių gentis, lėtai ir su malonumu žengianti į susinaikinimą. Staigias ir esmines permainas galėtų daryt karaliai, kurių liko tik iškamšos ir diktatoriai, kurių nebebus, todėl dabar jas dalykiškai daro menkystos.

      Ir daugeliui tai patinka, nes pačiam nieko nereikia daryti, varlytės atsipalaidavę tupi lėtai šildomame kubile, kol jų pasaulis už lango keičiasi ir griūna. Galvojantieji laimingi, kai nereikia galvoti, proto kvaišalai yra pelningiausias verslas, o sakantiems tiesą niekada nepritrūks vinių.

      Iliuzija, kad sprendžia vienas arba visi - nuo akmens amžiaus visada buvo ir bus sprendimų priėmėjų sluoksnelis. Vadino patricijais, bajorija, aristokratija, dabar - elitu ar politine klase, bet esmė nepasikeitė.

      Būna tikri aristokratai - protingiausi, doriausi, nebijantys sunkaus darbo ir rizikos dėl visų ir ateities. Ir yra sprendimų priėmėjų elitas. Kaip padaryti, kad šie sluoksniai kiek įmanoma labiau sutaptų - kiekvienos tautos ir kiekvieno laikmečio klausimas.

      Jo dar niekas niekada neišsprendė. Demokratija, kurios nėra ir niekada niekur realybėje nebuvo, visiems dalija laisvės ir galimybės pasaką. Bet susibadžius į tikrovę svajonės bliūkšta ir padangų keisti išlipa monstrai. Asmeninių atsakomybių nebebūna, liko tik tuštuma - visada kalti kiti, o tu bejėgis.

      Viskas kitaip nei atrodo ir mums rodo, nuskriaustieji yra pikti ir būtų žiaurūs, laisvės kovotojai užgniaužtų visas mūsų laisves, o argi teisuoliai kada nors buvo teisūs? Jie išrėkia teisingus žodžius, bet akyse nėra nei tikėjimo, nei vilties, nei meilės.

      Minios klaupiasi ir atsistoja, kada reikia, ir genties stiprieji jau slepiasi uolose. Visi nori kad būtų kitaip ir išsigąstų, jeigu taip būtų. Ši užtvanka aukšta, ji jau virpa nuo įtampos, o vandenys vis plūsta. Ir niekas nėra kaltas, nes kalti visi.

      Skaityti komentarus