Ir kad susijaudinau, kad pradėjau mąstyti! Ilgai susiraukęs sėdėjau prie teliko ir sugalvojau štai ką.

Jei šlypsuotas, ratuotas, raguotas paima už ką nors, ką ir taip privalo padaryt, tatai vadinama kyšiu.

Jei tas ponas ne iš rūmų, bet koks nors draugelis, paima pažadėdamas, kad kiti padarys, tai jau bus prekyba poveikiu.

Tada gauni iškart nemokamą kambariuką su mažu langeliu, bet su fain kompanija.

O kas tada, kai valdžia ne ima, o pati sumoka pinigais, garbėmis ir malonėmis už poveikį visuomenei - ar tai ne prekyba poveikiu?

Kada paperka pareigomis ir postais, valdiškų „viešinimo“ užsakymų lietumi, baliais Valdovų rūmuose ir maloningu valdovo, didikų ir dvariškių dėmesiu?

Ir „nepriklausoma“, „laisva“ ar net „visuomeninė“ žiniasklaidos priemonė tampa piktu šunėku, lojaliai lojančiu tik už tai ką reikia ir prieš tai ko nereikia?

Tada gauni nemokamas, spindinčias TV studijas, elektros skydinės raktus, aukštus reitingus, pasivažinėjimus dykai po nacionalines ekspedicijas, valstybinius apdovanojimus už nuopelnus Tėvynei.

Žmogaus už savo pinigus perkamas poveikis valdžiai yra blogis, o valdžios už žmonių pinigus perkamas poveikis žmonėms - gėris.

Tokia sermėginė Lietuvos - Severiutės - tiesa. Ką iš manęs jus padarėt, važiuoti, bagoti, batuoti?