Drąsesni iš jų jau pripažįsta, kad JAV ir jų satelitai tik imituoja, kad jie „padeda Kijevui laimėti karą su Maskva“. Pagaliau provincialams dašuto, kad JAV eilinį kartą tik išbandė rusiškos meškos kantrybę, viliantis, kad bent šįkart ji suklups. Bet meška atsikovoja vieną savo žemės gabaliuką po kito, ir JAV pakalikams Lietuvoje jau darosi nebejauku.

Jie jau viešai svarsto, kas pirmas iš Vašingtono marionečių sulauks atpildo už amžinas provokacijas – ir už ukrainiečių siundymą prieš rusus. „Galime sulaukti taktinio branduolinio smūgio“, - svarsto šiandien tie, kurie dar vakar trimitavo apie „neišvengiamą Kijevo pergalę.“ Ir atpirkimo ožių ieško ne savo tarpe, o savo šeimininkų tarpe – šulcai ir makronai jiems yra „politiškai neįgalūs“, o Baideno paliesti, žinoma, nedrįsta. Staiga sistemos ruporai ima girti Vladimirą Putiną kaip „vienintelį, kuris turi politinę valią ir ją realizuoja“, „todėl Putinas ir laimi“, o „Donbasas jau prarastas visam laikui“.

„Jam, Putinui, neberūpi pinigai, ir tai yra baisiausia“, - virkauja kitas žinomas „politologas“ radijo bangomis, pridurdamas, kad „Putinas atkuria Rusijos didybę ir šiaip siekia įeiti istorijon.“ Kitas pratęsia jo mintį ir papildo, kad Vakarų Europos šalys susiskaldę ir dalis jų kenčia nuo krizės, kainų ir nori kuo greičiau atkurti buvusius ryšius su Maskva.

Kitaip tariant, tai eilinis kartas, kai landsberginio dvaro „politologai“, „žurnalistai“ ir kiti „karo analitikai“ susimovė savo „analizėse“ ir tuo tik dar labiau prisidėjo prie karo propagandos, karo kurstymo Lietuvoje ir ukrainiečių tragedijos. Susimovė, nes vieni atprato mąstyti savo galva, o kiti norėjo įtikti savo užsienio šeimininkams, tikėdamiesi karjeros ar grantų. Dabar gi teks gyventi tikrovėje: ekonominėje suirutėje, bijant Rusijos atpildo, maitinant masę pabėgusių čia ukrainiečių – ir toliau išdidžiai žygiuojant liepto galo link.