Prieš komentuojant, jog tai „skamba kaip Naujųjų amžių nesąmonė”, leiskite pasakyti: čia nėra vietos paistalams, čia mes bandome išspręsti problemas ne žodžiais, bet darbais. Tačiau mes turime pažvelgti į savo vidų ir poelgius bei suprasti, ką iš tikrųjų reikia daryti, kad vyktų pokyčiai. 

Dažnai tie, kurie dar „nepabudo” susiduria su pykčiu, agresija bei teisimu tų, kurie jau „pabudo”. 

Mes vis girdime ar matome terminus „zombiai” ar „avių gauja”, kai norime apibūdinti vidutiniokus, kurie greičiausiai nežino, kad populiarioji žiniasklaida nepateikia tiesos visuomenei. Šis žmonių skirstymas sukuria nereikalingą atskirtį tarp žmonių, turinčių daugiau galių ir paprastų piliečių. Turtuoliai tiki, jog jie yra galingesni, todėl kitus, nesuprantančius, kas vyksta pasaulyje, stebi iš viršaus. 

Vienas dalykas, kurį galime pastebėti tokiose situacijose: jei žmonės galvoja, kad jie yra labiau „pabudę” nei kiti, jų tonas, kalba ir intencijos pasikeičia, kai jie nori „pabudinti” kitus. Jei žmogus priešinasi „pabudimui”, tuomet „budintojas” pradeda ataką. Tokiu atveju „nepabudęs” asmuo ima gintis ir atakuojančiam nelieka nieko kito kaip bandyti dar stipriau įtikinėti netikintįjį ir neretai suerzinti jį, nes šis nesupranta, jog žiniasklaida skleidžia melą. Tokiu atveju pokalbis tampa nesmagus, niekas nepasiekia jokių tikslų, nes abiejų pašnekovų smegenų apsauginė sistema išsijungia! 

Balsas „nepabudusiojo” galvoje sako: „Šis žmogus yra pakvaišęs, neklausyk jo, nekeisk savo pažiūrų, kitu atveju būsi toks kaip jis!” Kitoje barikados pusėje „pabudęs” žmogus jaučiasi išsigandęs, tad balsas jo galvoje sako: „Nepamink savo įsitikinimų ir pozicijos! Šis žmogus stengiasi tave nutildyti!” 

Bet kokiu atveju ši situacija - be išeities. Kyla klausimas, ar agresyvus tiesos skelbimas padeda pabudinti žmones? Ar tai tik didina atskirtį tarp žmonių, kurie žino tiesą ir tų, kurie dar „nepabudo”? Jei mūsų tikslas yra pabudinti žmones, tai ar neturėtume pasirinkti efektyviausio būdo? 

Akivaizdu, agresija padaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Galite girdėti tokius pasakius kaip „Agresija reikalinga pokyčiams pasaulyje! Be pykčio nieko nebus!” Tačiau pagalvokite, ar yra įrodymų, jog pyktis pakeitė pasaulį į geresnę pusę? 

Pyktis tedaro du dalykus: suteikia progą pajusti ir išsiaiškinti, kodėl leidžiame jausmams užvaldyti mus - juk tai tik suteikia šansą kitiems neklausyti mūsų ir klijuoti pakvaišėlio etiketę, net neįsigilinus į pokalbio turinį. 

Svarbu neatakuoti žmonių, o pasitelkti empatiją ir naujas, kontraversiškas idėjas paskelbti neutraliai. Vertėtų nesitikėti jokio rezultato, o tai tik leis žmonėms labiau domėtis negirdėtais dalykais. Tokiu būdu pasieksime geresnių rezultatų, sukursime naują, sąmoningesnį pasaulį.