Kazokiškių sąvartynas pradėjo veikti dar 2007 metais. Jis buvo kuriamas kaip modernus Vilniaus regiono objektas, turėjęs pakeisti senus aplinkosauginių reikalavimų neatitinkančius sąvartynus ir šiukšlynus bei sumažinti požeminio ir paviršinio vandens taršos riziką.
Vienas pagrindinių modernaus sąvartyno pranašumų turėjo būti kontroliuojamas filtrato ir sąvartyno dujų surinkimas.
Deja, Aplinkos apsaugos departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra 2026 m. liepą tarp galimų sieros vandenilio (H₂S) susidarymo priežasčių Kazokiškių sąvartyne įvardijo netinkamą filtrato surinkimą, nuotekų valymo sistemų veikimą bei sąvartyno dujų surinkimą. Aplinkosaugininkams užkliuvo ir nepakankama atliekų rūšiavimo kontrolė bei kaupo perdengimas.
Bet Kazokiškėse turime tirti ne tik tai, ką užuodžiame ore, bet ir tai ko nematome po žeme. Požeminio vandens monitoringo tinklą sudaro šeši gręžiniai. Tačiau 2024 metų ataskaitoje nurodoma, kad vienas jų buvo sausas, o kitas – sunaikintas vykdant naujos sąvartyno sekcijos darbus.
Todėl rimtą klausimą matau ir dėl išplėstinio, nepriklausomo gruntinio ir požeminio vandens tyrimo, kurio mėginius paimtų ir laboratoriją parinktų ne pats sąvartyno operatorius.
Taip pat labai svarbu būtų sudaryti hidrogeologinį taršos sklaidos modulį: kuria kryptimi iš sąvartyno juda gruntinis vanduo, kokios gyvenvietės, šuliniai, ar vandenvietės teoriškai patektų į galimo poveikio zoną.
Būtina patikrinti Kazokiškių sąvartyno TIPK leidimą ir technologinę schemą ir nustatyti, kaip surenkamas bei valomas filtratas – kokios talpos, siurbliai, valymo įrenginiai, kur filtratas išleidžiamas ir ar buvo fiksuotų šios sistemos gedimų.
Manau, verta prašyti ir visuomenės sveikatos specialistų įvertinti, ar yra pagrindas ilgalaikio sąvartyno poveikio aplinkinių gyventojų sveikatos tyrimui. Nes gyventojai viešai skundžiasi, kad problema nėra kelių savaičių senumo, o beveik dvidešimt metų gyvenant šalia tokio objekto, sveikatai galėjo būti daromas ilgalaikis neigiamas poveikis.
Todėl šiandien Kazokiškių sąvartyno klausimas skamba jau ne: „Ar sąvartynas teršia?“, taršą jau konstatuoja valstybinės institucijos, o jų privalomi nurodymai nevykdomi, į pagalbą kviečiami antstoliai, o tuo pat metu dėl naujos atliekų krizės į tą patį sąvartyną vežama dar daugiau nerūšiuotų atliekų...
Kai daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvoje kilo diskusija dėl skalūno dujų, vienas svarbiausių argumentų buvo požeminio vandens apsauga. Palaikant visuomenei, tada sugriežtinome aplinkosauginius saugiklius. Todėl paradoksalu šiandien būti daug atlaidesniems taršos rizikai, kuri yra ne teorinė, o jau egzistuoja šalia veikiančio sąvartyno.
Sąvartyną kada nors gal ir uždarys, tačiau užterštas požeminis sluoksnis liks ateinančioms kartoms.
Drama viešojoje erdvėje su saldžialiežuviais atsakingų institucijų vadovais įsibėgėja, tik realių pastangų spręsti situaciją vis dar nematyti. Todėl Audito komitetas ir imasi parlamentines kontrolės. Pirmiausia spręskime egzistuojančią problemą, o ne po dešimtmečio aiškinkimės, kas kaltas.
















Skaityti komentarus