Jo visiškam suglumimui, ligoninės palatoje jį pasitiko isteriški giminaičiai, kurie ėmė jam berti priekaištus kad tai jis nužudė jų giminaitį. Jeigu tik būtų anksčiau iš automobilio ištraukęs, jei tinkamiau paguldęs, jeigu būtų atlikęs dirbtinį kvėpavimą, jų giminaitis nebūtų miręs, liejosi artimieji.

Kol kas neaiškinsiu kas čia įvyko, tam kartui pereisime prie Holokausto istorijos. Rytoj Aušvico išvadavimo, tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Kartu tai ir priminimas išmokti bei nepamiršti jo pamokų.

Ankstesniais metais esu daug tarkavęs Škirpos gerbėjus už jų nenorą matyti, kad pakėlę ranką prieš Išrinktąją tautą lietuviai susilaukė, kaip pranašauja amžinieji
Toros dėsniai, neįtikėtino klaiko. Per karą ir pokario kovų metu pražuvo maždaug toks pat lietuvių skaičius kaip ir žydų per Holokaustą. Taip kad garbinti Škirpą - tai sau šauktis pakartoti.

Tačiau šiais metais pažvelgsime į žydišką Holokausto pamoką, o lietuviams veikiausiai palengvės, nes suprasite kodėl tokie smarkūs savo kaltinimais Zuroffas su Katzu.

Pirmaisiais metais po karo į Izraelį suplūdo gausybė Holokausto išlikėlių. Vien oda ir kaulai, raukšlėti veidai, jie dalinosi su artimaisiais bei kaimynais savo išgyvenimais iš koncentracijos stovyklų.

Viso to nepatyrusieji klausėsi su nevaldomu suglumimu, neretai ir nepasitikėjimu. Istorijos buvo tiek skaudžios kad buvo psichologiškai itin nekomfortiška jas priimti, deramai įsivaizduoti, susitapatinti su pasakotoju. Klausytojams suveikė psichologinis mechanizmas - kad nereikėtų savęs nardinti į tokius išgyvenimus kur lydosi protas, jie paprasčiausiai atsisakė arba patikėti, arba rimtai imti domėn. Ko, pavyzdžiui, norėti iš vaiko, kuris girdi, kad vokiečiai degino gyvus žmones, o jo senelį vertė dainuoti visa tai stebint?

Holokausto išlikėliai liko vieni su savo istorijomis ir patikimai užsičiaupė. Taip ir pasimirė dauguma siaubo liudininkų. Praėjo maždaug du dešimtmečiai, užaugo nauja karta.

Tada ši karta pradėjo jausti nepakeliamą graužatį, kad artimieji buvo tokie nejautrūs Holokausto išlikėliams. Čia įsijungė antrinės traumos reiškinys, kurio pavyzdį ir aprašiau teksto pradžioje.

Pirminė trauma yra tai, ką žmogus patiria susidūręs su baisiu išgyvenimu. Holokausto išlikėliai buvo traumuoti pirmine trauma. Antrinė trauma - tai baisų išgyvenimą patyrusios aukos artimasis, kurį užplūsta savigrauža dėl to, kad jis neapsaugojo arba, kaip buvo su išlikėliais, neparodė pakankamo jautrumo.

Antrinė trauma užkrauna gilų kaltės jausmą, kurią patiriantiems niežti pirštai kad nors daryti, kad nors po laiko kaip tai kompensuotų aukai savo ankstesnį nejautrumą, neveiklumą ar pan. Čia gimė "daugiau niekada" ryžtas - padaryti visa kas įmanoma kad tai daugiau niekuomet nepasikartotų.

Avarijos aukos atveju artimiesiems atsitiktinai pasipainiojo liudininkas, šie ant jo ir perkėlė savo kaltės jausmą.
Holokausto atveju antrinę traumą patyrusiems palikuonims kilo įtūžis ant tokių kaip lietuviai, kurie jų nuomone nepakankamai tvarkėsi su žydšaudžiais ir tai neva liudijo, jog jie ir patys tokie.

Visa tai nereiškia, kad Zuroffas ir Katzas yra kiborgai pamišėliai, kurie aklai užsipuola nieko dėtus lietuvius. Paskaitykite R.Vanagaitės "Mūsiškius", jums tikrai daug kas paaiškės. Tačiau niekur nedingsi, visą tautininkų eiseną išvadinti žydšaudžių maršu yra didelis perlenkimas.

Dabar žinosime kodėl Zuroffas ir Katzas taip aršiai reaguoja. Mūsų laimei, pastaraisiais metais žydų bendruomenėje dominavo tie žydai, kuriuos ar jų tėvus išgelbėjo lietuviai (Donskis, Štromas, Veisaitė, Kukliansky). Šie žinoma minėta reakcija nepasižymėjo, įvykius ir lietuvių kaltę vertino gerokai nuosaikiau.

Baisu ir pagalvoti jeigu tuo metu vietinėje bendruomenėje būtų dominavę tokie kaip Zuroffas ir Katzas. Už tai kad to išvengėme turime padėkoti lietuviams žydų gelbėtojams.