Čia panašiai kaip su geltonosiomis liemenėmis Prancūzijoje. Kadangi valdžia ir žiniasklaida prieš geltonąsias liemenes paleido juodą propagandą, įtūžę policininkai protestuotojus matė kaip bekraštį blogį ir puolė juos talžyti. Rezultatas – septyniolika žmonių neteko akies, o policijos viršininkas aiškina, kad nieko kitaip ir negalėjo padaryti.

Taip pat buvo ir kai buvo paiminėjama D.Kedytė. Nors protestuotojai praleido antstolę ir jos palydą, policininkai vis tiek ėmė protestuotojus talžyti, o po to šiems dar net iškėlė bylas už pasipriešinimą. Kaip ir Prancūzijoje, niekas policijos veiksmų kritiškai nesiėmė vertinti – viršų paėmė propagandinis tonas, kad tai šlykštynės patvioriniai ir kad dar ne taip reikėjo jiems įkrėsti.

Taigi ir su Venckiene tvarkomasi atitinkamai. Kadangi jos atžvilgiu buvo suformuotas nužmoginantis propagandinis tonas, teisėsaugininkams nekyla klausimų kad gal jie su ja elgiasi ne kaip su kitais Lietuvos piliečiais. Iš čia didelis kuriozas, kad stambias sumas pavogę politikai ar didelius kyšius paėmę teisėjai gyvena nesuvaržyti, o N.Venckienė iš pradžių pabuvo kalėjime, o po to turi gyventi su keliomis kardomosiomis priemonėmis.

Į komentarus įmetu pora straipsnių apie savivalę teisėsaugos liūne. Abu jie rodo, kad teismų viršininkai jaučiasi visagaliais, tikisi kad eiliniai teisėjai klusniai vykdys bet kokius jų nurodymus. Savo ruožtu šios teismų viršininkų diktatūros būtinai reikia nortint palaikyti valdžios vertikalę - kad politikai galėtų įsakinėti teismų viršininkams, o šie turėtų galios gautus įsakymus nuleisti žemiau.